Turinys
Rudasis arba sumedėjęs piengrybis, dar vadinamas pelkiniu piengrybiu, yra russulaceae šeimos, Lactarius genties atstovas. Grybas atrodo labai gražiai, tamsiai rudos spalvos su aksominiu paviršiumi ant kepurėlės ir stiebo.
Rudas melžėjas gavo savo pavadinimą dėl būdingos kaštoninės kepurėlės spalvos.
Kur auga rudoji pienžolė?
Rudosios pienės paplitimo sritis gana plati, nors pats grybas yra retas. Ši rūšis auga Europoje ir centrinės Rusijos miškuose, būtent Urale, Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Taip pat galite rasti Kaukazo ir Krymo papėdėse ir kalnuose.
Dažniausiai mikorizę formuoja su eglėmis (labai retai su pušimis), todėl dažniausiai auga spygliuočių miškuose. Taip pat galima rasti mišriuose miškuose su eglių priemaiša, taip pat kalnuotose vietovėse. Mėgsta užpelkėjusias ir parūgštėjusias dirvas.
Vaisiai stabilūs – nuo liepos pabaigos iki rugsėjo pabaigos. Derliaus pikas stebimas rugsėjo pradžioje. Vaisiakūniai auga pavieniui arba mažomis grupėmis.
Kaip atrodo pieniškas medis?
Jaunos rudos pienės kepurėlė yra pagalvėlės formos su užlenktais kraštais. Augdamas jis atsiveria, tačiau centre išlieka išgaubtas, kartais šiek tiek smailus. Brandesniame amžiuje grybo kepurė tampa piltuvo formos su nedideliu centriniu gumbu, o kraštai tampa banguoti. Kepurėlės skersmuo svyruoja nuo 3 iki 7 cm.Paviršius aksominis, sausas liesti. Spalva gali būti nuo šviesiai rudos iki tamsiai kaštoninės spalvos.
Himenoforas yra sluoksniuotas, susidaręs iš prilipusių arba besileidžiančių, dažnai išsidėsčiusių ir plačių plokštelių. Jauname egzemplioriuje jie yra balti arba su gelsvu atspalviu; subrendę jie įgauna tamsesnę ochros spalvą. Veikiant mechaniniam poveikiui, plokštelės pasidaro rausvos. Žiūrint mikroskopu, sporos yra beveik sferinės formos su ornamentuotu paviršiumi, masėje atrodo kaip geltoni milteliai.
Medžio pienės kepurėlė su amžiumi susiraukšlėja ir gana išsausėja.
Koja vidutinio dydžio, siekia iki 8 cm aukščio ir 1 cm apimties. Jis yra cilindro formos, siaurėjantis žemyn ir dažnai išlenktas. Jo viduje nėra ertmės. Spalva identiška dangtelio, dažnai šviesesnė prie pagrindo. Paviršius išilgai susiraukšlėjęs, sausas ir aksominis.
Minkštimas tankus, bet labai plonas, kepurėlė trapi, stiebas gana kietas ir odiškas. Jo spalva yra balta arba kreminė. Pertraukoje iš pradžių parausta, vėliau tampa geltonai ochros spalvos. Iš jo išsiskiria gausiai baltos pieno sultys, kurios pamažu pagelsta, kai veikia orą. Kvapas ir skonis švelniai grybiškas, be jokių specifinių savybių.
Pagal aprašymą ir nuotrauką rudasis piengalvis yra vidutinio dydžio grybas, labai gražios šokoladinės spalvos, kurį gana sunku supainioti su kitais grybų karalystės atstovais.
Ar galima valgyti rudąjį pienžolės
Rudosios pienės (Lactarius lignyotus) laikomos sąlyginai valgomomis, tačiau vartoti tinka tik grybo kepurė, nes jo stiebas labai pluoštinis ir kietas. Dėl savo retumo jis nėra populiarus tarp grybautojų. Taip pat mieliau jo nerenka, nes pagal skonį ir maistines vertes grybas priskiriamas ketvirtai kategorijai.
Klaidingi dvejetai
Rudosios pienės, kurias matote nuotraukoje, savo išvaizda yra panašios į šiuos grybus:
- pieniškas dervingas juodas – taip pat priklauso sąlygiškai valgomųjų klasei, tačiau vaisiakūniai stambesni, minkštimas aštresnio skonio;
- rusvas latiferis – yra valgomas, auga lapuočių miškuose, spalva kiek šviesesnė;
- bezonė laticifer – valgomasis grybas plokštesne kepurėle ir lygiais kraštais, šviesiai rudos spalvos.
Surinkimo ir naudojimo taisyklės
Rudosios pienės nedažnai renkamos dėl retumo ir mažos maistinės vertės. Jį galite sutikti rugsėjo pradžioje spygliuočių miškuose. Nuėmus derlių, vaisiakūniai iš anksto mirkomi mažiausiai 2 valandas, po to verdami ir pasūdomi.Šiuo atveju tinka tik dangteliai, nes kojos yra per kietos ir nesuminkštėja net po terminio apdorojimo.
Išvada
Rudoji pienžolė – retas ir labai gražus grybų karalystės atstovas. Tačiau dėl mažos maistinės vertės jis renkamas gana retai, pirmenybė teikiama kokybiškesnėms rūšims. Be to, vaisiakūniai, be marinavimo, nebetinka kitiems patiekalams ruošti.
