Turinys
Ruda-geltonasis piengrybis (Lactarius fulvissimus) – rusulinių šeimos, pieninių genties sluoksninis grybas. Pirmą kartą jį klasifikavo prancūzų mikologas Henri Romagnese praėjusio amžiaus viduryje.
Antrasis mokslinis šių vaisiakūnių sinonimas: gleivinis pieno grybas
Kur auga rudai geltonas pieniškasis?
Plačiai paplitęs lapuočių miškuose, tačiau miškuose ir eglynuose aptinkamas itin retai. Jie sudaro abipusiai naudingą simbiozę su bukais, lazdynu, tuopomis, liepomis ir ąžuolais. Pirmieji grybai pasirodo liepos mėnesį ir auga iki spalio pabaigos.
Rudai geltoni melžėjai mišriame miške
Kaip atrodo rudai geltonas pieniškas?
Jaunų grybų kepurėlės yra suapvalintos-išgaubtos, stipriai užsisklendusios. Kai jie sensta, jie išsitiesia, iš pradžių tampa skėčio formos, vėliau guli ir net puodelio formos, įgaubti. Kraštai tolygiai suapvalinti ir ploni.Kartais banguotas dantytas, deformuotas, nukreiptas žemyn mažu tvarkingu ketera. Peraugusiuose egzemplioriuose kepurėlė dažnai būna netaisyklingos, sulankstytos formos, su nulaužtais ir pjūkliniais kraštais. Sankryžoje su stiebu yra pastebima įduba su nedideliu suapvalinta gumbu.
Nelygios spalvos, pastebimos juostelės, nelygios suapvalintos dėmės, vidurys tamsesnis. Spalva svyruoja nuo rausvai rudos ir rausvai juodos iki šviesiai smėlio, beveik kreminės. Suaugusių egzempliorių skersmuo siekia 9 cm. Paviršius lygus, šiek tiek blizgus, drėgnu oru šiek tiek gleivėtas.
Minkštimas yra plonas, trapus, pilkai baltas, o pažeidimo vietoje aktyviai išskiria sniego baltumo sultis, patamsėjusias iki kreminės geltonos spalvos. Skonis saldžiai švelnus, poskonis pipirinis. Kvapas neutralus, bet kartais gali būti nemalonus.
Arčiau šaknies koją dengia drėgnas baltas pūkas.
Himenoforo plokštelės yra dažnos, didėjančios, šiek tiek nusileidžiančios išilgai stiebo. Lygus, netolygus ilgis. Spalva gali būti balta kreminė, gelsvai raudona, rausvai geltona arba café au lait.
Ruda geltona pienė turi cilindrinę arba statinės formos, dažnai lenktą koją. Lygus, šiek tiek aksominis, užaugantis iki 8 cm, storis nuo 0,6 iki 2,3 cm Spalva nelygi, su beformėmis dėmėmis. Spalva šviesesnė už dangtelį – nuo kreminės ochros ir aukso rožinės rudos iki oranžinės šokoladinės ir sodrių rūdžių.
Dangtelis su užlenktais kraštais, lėkštėse matyti tirštų baltų sulčių lašai
Dvigubai ir jų skirtumai
Savo išvaizda rudai geltonas pieniškas labai panašus į kai kuriuos savo genties atstovus.
Pieniškai pieniškas. Sąlygiškai valgomas. Dangtelis yra plokščio, lygaus paviršiaus, rusvai rudos spalvos su šviesiu kraštu išilgai krašto. Pieno sultys yra švelnaus skonio ir nėra aštrios.
Himenoforo plokštelės baltos kreminės spalvos, su rausvomis dėmėmis, koja šviesi
Pieniškai rausvai juostelė. Nevalgomas, netoksiškas. Jis išsiskiria deformuotu, susiraukšlėjusiu dangteliu ir himenoforinėmis plokštelėmis, kurios pažeidžiamos įgauna šviesiai žydrą atspalvį.
Ši rūšis sukuria mikorizę tik su bukais
Ar galima valgyti rudai gelsvą piengėlę
Rudai geltonas pieninis grybas yra nevalgomas grybas. Jo sudėtyje nuodingų medžiagų nerasta, maistinė vertė itin maža.
Išvada
Rudai geltonas pieniškas augalas auga lapuočių miškuose ir senuose parkuose. Paplitęs vidutinio klimato zonoje ir pietiniuose Rusijos bei Europos regionuose. Jis nevalgomas ir turi nuodingų atitikmenų, todėl nepatyrę grybautojai turėtų būti itin atsargūs.
