Turinys
Ąžuolinis piengrybis – Russula šeimos grybas, kuris aprašymuose taip pat aptinkamas pavadinimu ąžuolo šafrano pieno kepurė. Grybelis turi gerą skonį ir taip pat turi daug naudingų savybių, todėl verta su jais susipažinti šiek tiek išsamiau.
Kur auga ąžuolo pieno grybas?
Ąžuolinio piengrybio buveinė yra plačialapiai miškai, daugiausia ąžuolynai, tai paaiškina grybo pavadinimą. Grybelis aptinkamas ne tik po ąžuolais, bet ir po raguočiais bei bukais, gana dažnai pasitaiko aktyvaus derėjimo laikotarpiu.
Grybas turi įdomią savybę, kuri atsispindi jo pavadinime – dažniausiai auga didelėmis grupėmis.Be to, grybai yra labai arti vienas kito ir labiau primena mažą krūmą ar kekę.
Kaip atrodo ąžuolo pieno grybas?
Ąžuolinio šafrano pieno kepurėlės nuotraukos ir aprašymai rodo, kad jį nuo kitų veislių lengva atskirti ryškiai oranžine arba geltonai oranžine kepure. Dangtelio forma piltuvėlio formos, veltinio kraštai šiek tiek užriesti į vidų. Ąžuolinio pieno grybo kepurėlės apačia padengta plačiomis, dažnomis rausvos arba baltai rausvos spalvos plokštelėmis.
Ąžuolo grybas turi tankų ir tolygų rausvos arba beveik baltos spalvos stiebą. Koja viduje tuščiavidurė ir šiek tiek susiaurėjusi apačioje.
Grybų minkštimas pertraukoje yra tankus, baltas arba minkštas kremas su baltomis pieno sultimis. Atpažįstamas ąžuolinio pieno grybo bruožas yra tai, kad jo sultys nekeičia spalvos, veikiamos oro.
Ar galima valgyti ąžuolo pieno grybus?
Ąžuolo grybas priskiriamas sąlygiškai valgomiesiems. Tai reiškia, kad jį valgyti leidžiama, tačiau grybelį reikia kruopščiai apdoroti. Grybų negalima valgyti žalių – pieniškos sultys suteikia jiems kartaus skonio ir ypatingo aštrumo.
Grybų skonio savybės
Ąžuolinė camelina priskiriama 2-ajai valgomųjų grybų kategorijai - skonio savybės yra gana aukštos, tačiau prastesnės už „kilnių“ grybų skonį. Švieži ąžuoliniai šafrano pieno kepurėliai būna labai kartūs ir aitrūs, juos galima virti tik ilgai mirkius – vanduo pašalina grybus nemalonaus aitraus skonio.
Nauda ir žala organizmui
Kulinarijoje grybas vertinamas ne tik dėl malonaus skonio, atsirandančio po ilgo mirkymo ir terminio apdorojimo. Motinos pienas duoda didelę naudą organizmui.
- Grybuose yra didžiulis baltymų kiekis – 100 g produkto yra daugiau amino rūgščių ir baltymų junginių nei jautienoje. Todėl pieno grybus labai rekomenduojama vartoti vegetarams ir žmonėms, kuriems padidėjęs baltyminio maisto poreikis.
- Ąžuolinės šafrano pieno kepurėlės teigiamai veikia medžiagų apykaitą, padeda pašalinti iš organizmo toksinus, mažina cholesterolio kiekį kraujyje ir padeda reguliuoti cukraus kiekį.
- Pieno grybus galima vartoti sergant uždegiminėmis ligomis, sergant tulžies pūslės ir kepenų ligomis. Grybas efektyviai kovoja su infekcijomis, taip pat apsaugo nuo inkstų ir kepenų ligų, reguliuoja tulžies išsiskyrimą.
- Piengrybiuose yra daug B grupės vitaminų, todėl juos galima valgyti sergant raumenų ir nervų sistemos ligomis, sergant neurozėmis ir miego problemomis.
- Ąžuolo kupranugariuose yra medžiagų, naudingų sergant tuberkulioze ir emfizema – grybas padeda kovoti su sunkiomis plaučių ligomis.
Grybelių valgymas naudingas norint išsaugoti grožį ir jaunystę. Juose yra vitamino D, kuris, be kita ko, yra atsakingas už ląstelių atsinaujinimą ir sveikų plaukų bei odos palaikymą.
Žinoma, nepaisant besąlygiškos naudos, ąžuolo kupranugaris turi tam tikrų kontraindikacijų. Nerekomenduojama jo valgyti:
- sergant lėtinėmis skrandžio ir žarnyno ligomis – grybas sunkiai virškinamas ir gali pabloginti opų ir gastrito būklę;
- jeigu yra alergija grybams arba atskiriems jų sudėties komponentams;
- su polinkiu į viduriavimą ar lėtinį vidurių užkietėjimą.
Klaidingi dvejetai
Ąžuolo pieno grybas neturi toksiškų atitikmenų – visi grybai, kuriuos galima supainioti su juo, vienaip ar kitaip yra valgomi. Dažniausiai grybas painiojamas su kelių rūšių šafrano pieno kepurėlėmis ir netgi gali būti valgomas be išankstinio mirkymo.
Japoniško šafrano pieno kepurė
Šis grybas savo kontūrais, stiebo ir kepurėlės struktūra bei spalva primena ąžuolo grybą, gali būti ne tik šviesiai rausvas, bet ir oranžinis ar rausvas. Ant japoniškos kamelinės kepurėlės pastebimi skirtingi lašišos ar terakotos spalvos apskritimai, panašios struktūros koja.
Lengviausias būdas atskirti grybus – juos sulaužyti ir pažvelgti į minkštimą. Japoninė kamelinė gamina ne baltas, o sodriai raudonas pieniškas sultis.
Mėlynas pieno grybas
Mėlynieji ir ąžuoliniai pieno grybai priklauso tai pačiai genčiai, todėl juos lengva supainioti, jie yra panašūs savo dydžiu, struktūra ir spalva. Mėlynos veislės kepurėlė dažniausiai būna gelsva ir trapi prie kraštų, o minkštimas tvirtas ir baltas.
Tačiau netikrą dublį galite atpažinti pagal jam būdingą savybę, atsispindinčią pavadinime. Jei paspausite ant melsvo pieno grybo stiebo, jis įgaus melsvą atspalvį. Pertraukos metu grybas išskiria baltas pieno sultis, o susilietus su oru įgauna šviesiai violetinį atspalvį.
Eglės šafrano pieno kepurė
Kaip ir ąžuolo pieno kepurė, eglės pieno kepurė gali būti rausvos spalvos. Grybai yra panašios formos ir dydžio.Tačiau skirtumas tarp jų yra tas, kad eglės šafrano pieno kepurė nuo sąlyčio su oru greitai pažaliuoja - minkštimas pertraukoje, taip pat stiebas ir apatinės plokštelės paspaudus įgauna žalią atspalvį.
Kitas skirtumas – pieniška sula, kuri eglės šafrano pieno kepurėje yra ne balta, o raudona. Žalio šafrano pieno kepurė gana malonaus skonio, tačiau pieninis grybas turi pastebimą kartumą.
Pušies šafranas
Ąžuolo pieno grybas dažnai painiojamas su paprastojo šafrano pieno kepurėle, grybai yra beveik vienodos ryškios spalvos ir labai panašios struktūros. Nepaisant to, kad camelina auga daugiausia po pušimis, o piengrybiai - daugiausia po ąžuolais, kartais pastarųjų galima rasti ir spygliuočių miškuose.
Tačiau skirtumą nesunku pastebėti. Pušies kupranugariai pjaunamose vietose greitai pažaliuoja, pieno sultys yra oranžinės spalvos, taip pat pažaliuoja nuo sąlyčio su oru.
Surinkimo taisyklės
Ąžuolo pieno grybas pradeda derėti liepos mėnesį, tačiau šiuo laikotarpiu jį galima pamatyti retai - grybas vystosi daugiausia po žeme. Tik arčiau rudens į paviršių masiškai iškyla ąžuolinės šafrano pieno kepurės, o pikas būna rugsėjį ir spalį, tuo metu jas reikia rinkti.
Ąžuolinių pienių grybų reikėtų ieškoti lapuočių miškuose, kuriuose vyrauja bukai, ąžuolai ir skroblai. Kartais piengrybiai aptinkami net pušynuose. Kadangi derlius nuimamas rudenį, nukritusiuose lapuose gali būti sunku įžvelgti oranžines grybų kepurėles, reikia atidžiai žiūrėti į kojas.
Kad nepakenktų piengrybio grybienai, grybelį nuo žemės rekomenduojama pašalinti švelniai „atsukant“ kotelį. Taip pat galite naudoti aštrų peilį, kad pašalintumėte grybelį virš dirvos paviršiaus. Rinkimui reikėtų rinktis švarius miškus, esančius atokiau nuo didelių miestų ir didelių kelių.
Ąžuolo pieno grybų virimas
Negalite valgyti ąžuolinių šafrano pieno kepurėlių žalių, jie yra per kartaus skonio ir reikalauja ilgo mirkymo. Prieš gaminant, išvalyti pieno grybai kelioms dienoms dedami į šaltą vandenį, kuris periodiškai keičiamas. Per tą laiką iš minkštimo išsiskiria visos pieniškos sultys, grybai tampa tinkami maistui.
Ąžuolinių pieno grybų negalima džiovinti, tačiau jiems tinka visi kiti kepimo būdai. Grybai marinuojami ir sūdomi su česnaku ir prieskoniais, verdami ir kepami, troškinami ir kepami orkaitėje. Grybai puikiai dera su mėsos ir daržovių patiekalais, tinka dėti į salotas, sriubas, o naudojant piengrybius labai padidėja patiekalų maistinė vertė.
Išvada
Ąžuolinis piengrybis – sveikas valgomasis grybas, kuris labai dažnai rudenį aptinkamas lapuočių miškuose. Prieš naudojimą jis turi būti tinkamai apdorotas ir pamirkytas, tačiau po to grybas tampa tinkamas bet kokiam paruošimo būdui ir papuošia daugelį kulinarinių patiekalų.
