Turinys
Po surinkimo arba konservų laikymo ant medaus grybų gali atsirasti balta danga. Kartais miške yra grybų, padengtų balta danga. Patyrę „ramios medžioklės“ mėgėjai žino, ką daryti su tokiais medaus grybais, tačiau pradedantiesiems tai kelia daug klausimų.
Ką reiškia balta medaus grybų danga?
Baltos apnašos ant šviežių medaus grybų kepurėlių ne visada yra patogeninės mikrofloros vystymosi požymis. Kartais tai siejama su grybų augimo miške ypatybėmis. Jei ant jau surinktų ar konservuotų medaus grybų atsiranda apnašų, reikia imtis skubių priemonių, kitaip visą preparatą teks išmesti.
Balta danga ant medaus grybų miške
Miške pastebėję balta danga pasidengusius rudeninius grybus, daugelis grybautojų stengiasi jų vengti. Tai pateisinama susirūpinimu savo saugumu; už tokių kopijų gali slypėti netikri dubliai.
Dažnai balta grybų kepurėlių danga yra sporų milteliai, nekenksmingi sveikatai. Tačiau dažniau ši savybė atsiranda dideliuose egzemplioriuose su ištiesintu skėčio formos dangteliu. Patyrę grybautojai neatsisako didelių, subrendusių grybų, jei jų minkštimas savo savybėmis ir išvaizda nenusileidžia jaunų. Tokias nuosėdas galite nuvalyti namuose su sausa virtuvės kempine.
Galite rinkti medaus grybus su balta danga, jei jie turi būdingą grybų aromatą, o sporų milteliai suteikia jiems keistą balkšvą spalvą.
Geltoną pelėsinę dangą ant medaus grybų lengva atskirti iš būdingo, nemalonaus kvapo. Jei didžioji dalis dangtelio ir stiebo yra padengti pelėsiu, tokių mėginių negalima rinkti į krepšelį. Juose susikaupė pavojingų toksinų, kurie gali sukelti sunkų apsinuodijimą.
Balta danga ant medaus grybų stiklainyje
Pamarinavus grybus, stiklainio paviršiuje kartais atsiranda balta danga. Tai ne pelėsis, o kahm mielės, jos nekenkia sveikatai. Jei stiklainio dangtelis neuždaro sandariai, sūrymas ar marinatas išgaruoja, o grybų paviršius pasidengia balta danga.
Išgelbėti situaciją galima tik laiku pastebėjus proceso pradžią. Apnašomis padengti egzemplioriai išmetami, likusieji nuplaunami, verdami 5-10 min., užpilami šviežiu sūrymu, padidinant druskos koncentraciją. Konservas dedamas į švarius, sterilizuotus stiklainius, o atvėsęs laikomas tamsioje, vėsioje vietoje.
Kad sūdytų medaus grybų indelyje ant lėkštelių neatsirastų balta danga, naudokite medvilninį audinį, suvilgytą degtinėje. Juo dengiamas konservuotų medaus grybų paviršius. Stiklainis sandariai pripildomas, kad tarp grybų neliktų tarpų ar oro tarpų, čia, laikant, pradeda augti pelėsis.
Jei po kurio laiko ant skuduro paviršiaus atsiranda balta danga, ją reikia išmesti, paimti švarią šluostę, suvilgytą degtinėje, ir kempinėle nuvalyti dangą nuo stiklainio kraštų.Uždenkite švaria šluoste, įdėkite pušies drožlių kaip rišiklį ir įpilkite šiek tiek sūrymo (1 šaukštas druskos 1 litrui vandens). Sūrymas turi padengti gaminį 1-2 cm. Tada uždarykite sandariu dangteliu. Taip pat patartina jį mirkyti degtinėje.
Ar galima valgyti medaus grybus su balta danga?
Kai sūdydami medaus grybai pasidengia balta danga, tai yra natūralus procesas. Paprastai tokia danga dengia gaminį dengiantį audinį ar marlę, ją karts nuo karto reikia pakeisti švaria, suvilgyta degtinėje.
Negalima valgyti grybų, padengtų pelėsiais. Juose kaupiasi pavojingi toksinai, kurie gali sukelti karščiavimą, vėmimą, galvos svaigimą ir kitus nemalonius simptomus. Biologai pelėsį priskiria mikroskopinių grybų karalystei. Jų struktūra panaši į didelių, žmonėms žinomų valgomų egzempliorių, tik kelis tūkstančius kartų mažesnius.
Visi karalystės atstovai turi šaknų sistemą – grybieną, kuri pasisavina maisto medžiagas iš dirvožemio, o virš žemės yra vaisiakūnis – dauginimosi organas, kuriame yra milijonai sporų. Tai grybienos ar grybienos protėvis. Palankiomis sąlygomis išauga daug šakotų ūglių-siūlų. Jie auga absorbuodami ir perdirbdami maistinių medžiagų substratą. Procesą sudaro dvi fazės: pirmoji – siūlų augimas, antroji – kūno formavimas. Jame bręsta naujos sporos.
Pelėsių grybų kolonijos būna įvairių spalvų – pilkos, juodos, geltonos, žalios, rausvos. Pelėsis sukelia alergiją, nepastebimai veikia organizmą, kaip ir spinduliuotė bei sunkieji metalai. Pavojingiausias pelėsis yra juodasis aspergilas.Norint tai pamatyti, kartais užtenka pažvelgti į rūsį, kuriame laikomos maisto atsargos. Jei konservų paviršiuje pastebėjote pelėsį, turėtumėte nesigailėti jį išmesti. Nugremžę viršutinę, supelijusią dalį, galite pašalinti tik matomą „ledkalnio“ pusę, o grybų gaminami toksinai liks produkto viduje.
Mikotoksinai nesunaikinami net verdant, o lėtai kaupiasi organizme. Šios medžiagos yra patogeniškos net ir nedidelėmis koncentracijomis. Jie veikia kepenis ir gali sukelti piktybinius navikus. Todėl maistą reikia išmesti, net jei ant jo yra maža pelėsio salelė, ir niekada neimti iš miško supelijusių egzempliorių.
Tačiau pelėsio gali ir nesimatyti; dažnai konservai jau būna užteršti dar nepasiekę stalo. Tai ypač pasakytina apie konservus, perkamus naudotus spontaniškuose turguose.
Išvada
Balta medaus grybų danga susidaro miške iš sporų miltelių, ji visiškai saugi sveikatai. Jei ant grybų stiklainiuose atsiranda balta danga, tokį konservavimą reikia naudoti atsargiai. Terminis apdorojimas nesunaikina susikaupusių toksinų. Todėl, jei keli stiklainio sluoksniai yra padengti pelėsiu, geriau jį išmesti.
