Turinys
Gamtoje yra apie 60 voveraičių šeimos rūšių. Dauguma jų yra valgomi. Voveraitės auga ilgą laiką nuo vasaros vidurio iki šalnų pradžios rudenį. Šio laiko užtenka net pradedantiesiems, kad galėtų pasirūpinti patiekalais ir ruošiniais iš skanių ir aromatingų grybų.
Kaip auga voveraitės?
Šie voveraičių šeimos atstovai iš kitų išsiskiria ne tik ryškiai geltona spalva, bet ir kepurėlės bei stiebo neatskyrimu. Tankus minkštimas turi sodrų, malonų aromatą. Gerbėjai mano, kad šiek tiek kartaus skonis yra pikantiškas.
Voveraitės auga didelėmis grupėmis. Garsiausia tarp mėgstančių su krepšiu klaidžioti po mišką – paprastoji voveraitė. Atvejai, kurių kepurėlė iki 10 cm skersmens, pasiekia 7 - 8 cm aukštį.Jauni grybai turi piltuvo formos kepurėlę su banguotais, nelygiais kraštais. Iki brandos jo viršus išsilygina ir tampa plokščias. Apatinė dangtelio pusė pavaizduota raukšlėmis.Vaisiaus kūnas yra visiškai valgomas. Skirtingai nuo plokščių tipų, apatinės dangtelio pusės nereikia valyti.
Kur auga voveraičių grybai?
Patyrę grybautojai sako, kad radę vietą, kur auga aromatingi jauni grybai, galėsite juos kasmet rinkti tose pačiose ir netoliese esančiose vietose.
Kuriuose regionuose auga voveraitės?
Prancūzijoje voveraitės dirbtinai auginamos kelis šimtmečius. Tačiau Rusijos teritorijoje šis ryškus grybas auga visuose regionuose nuo Kaliningrado iki Tolimųjų Rytų, kur yra miškų. Jis renkamas Ukrainoje ir Baltarusijoje.
Kai kurios šio nuostabaus eukarioto rūšys netgi auga Afrikoje. Briaunuota voveraitė auga Afrikos žemyno ąžuolynuose.
O Šiaurės Amerikoje žinoma cinobero raudonoji voveraitė, kuri taip pat yra valgoma.
Kuriame miške auga lapės?
Daugumoje vietovių šios rūšies atstovai mieliau auga lapuočių ar mišriuose miškuose su smėlingu ar samanotu dirvožemiu. Jie taip pat gali augti spygliuočių miškuose. Jų dažnai galima rasti net didelių miestų parkų zonose, aukštų medžių pavėsyje.
Po kokiais medžiais auga voveraitės?
Labiausiai tikėtina, kad prie beržų galima rasti ryškių voveraičių egzempliorių. Vakarinėje Rusijos dalyje bukas ir ąžuolas dažnai tampa raudonųjų gražuolių kaimynais. Kartais jų galite rasti aplink drebules. Voveraitė mėgsta augti minkštoje rūgščioje dirvoje eglės ir pušų pavėsyje.
Kokias vietas mėgsta voveraičių grybai?
Gausios voveraičių šeimos atstovai auginimo vietą renkasi atsižvelgdami į klimato sąlygas. Sausomis vasaromis grybai auga prie pelkių ir miško upelių. Jei oras pasirodo lietingas, voveraites lengva rinkti ant šviesių kraštų, žolėje ir sausuose lapuose.
Kada auga voveraičių grybai?
Voveraitės miške pasirodo birželio pabaigoje. Tačiau esant nepalankioms oro sąlygoms kai kuriuose regionuose grybai gali vėluoti. Daugumoje Rusijos teritorijų „tyliosios medžioklės“ sezonas prasideda birželio antroje pusėje ir baigiasi spalio viduryje su trumpa pertrauka. Tarp grybautojų visuotinai priimta, kad pirmasis voveraičių sezonas trunka apie mėnesį, o antrasis aktyvaus augimo laikotarpis prasideda rugpjūčio pabaigoje ir tęsiasi iki vėlyvo rudens.
Kiek laiko auga voveraičių grybai?
Nuo atsiradimo iki pilnametystės voveraičių grybas auga maždaug 10 dienų. Tarp jų grupės jie laikomi lėtai augančiais. Ketvirtą dieną, esant palankioms sąlygoms, vaisiakūnis gali užaugti tik 4 - 5 cm aukščio ir priaugti apie 10 g svorio.Kartais augimas trunka iki 3 savaičių ir priklauso nuo kritulių kiekio. Skirtingai nuo kitų valgomųjų grybų, voveraitės nepūva lietaus sezono metu. Jie nebijo ir sauso oro. Dažniausiai vaisiakūnis praranda elastingumą ir išsausėja, prarasdamas patrauklumą grybautojams, tačiau nesukirmija ir nesunuodinga.
Kokio dydžio užauga voveraičių grybai?
Didžiausias dydis, iki kurio užauga raudonųjų gražuolių vaisiakūniai, yra 12 cm, o kepurėlės skersmuo apie 15 cm. Tačiau tokie egzemplioriai yra itin reti. Dauguma rūšių užauga ne daugiau kaip 10 cm.
Kaip rasti voveraičių miške
Voveraitės pradeda pasirodyti po šiltų vasaros liūčių. Toks oras palankus aktyviam grybų augimui. Jų reikėtų ieškoti trumpoje žolėje beržų pavėsyje, po senais lapais pakraščiuose ir prie miško upelių. Taip pat auga mišriuose miškuose, kur vyrauja lapuočių medžiai. Patyrę grybautojai tvirtina, kad voveraičių kasmet galima rinkti tose pačiose vietose.Jei grybų sezonas buvo turtingas šiomis nuostabiomis raudonomis gamtos dovanomis, tai šiemet verta pradėti jų paieškas tose pačiose vietose, praplėsti apžvalgos aikštelę.
Vietovėse, kur auga šilauogės, voveraičių ieškoti nereikia. Pastebėta, kad šie du augalų pasaulio atstovai netoleruoja artumo.
Jei rastas vienas egzempliorius, verta atidžiai apsidairyti. Raudonoji šeima gali būti netoliese. Dažnai nedideliame plote surenkamas visas krepšelis. Rudenį sunkiau ieškoti raudonųjų grybų. Nukritę lapai gerai užmaskuoja savo buveines. Kad nesugadintų radinio, grybautojai mediniu pagaliuku pakelia lapų sluoksnį.
Kaip teisingai rinkti voveraites
Norint ramiai medžioti, reikia pasirūpinti nedideliu aštriu peiliu ir krepšeliu. Grybų nerinkite rankomis. Tai gali pažeisti grybieną ir sunaikinti būsimą derlių.
Rastas grybas kruopščiai supjaustomas peiliu virš dirvos lygio. Plastikiniai korpusai dedami į krepšį arba maišelį. Tankūs elastingi grybų kūnai netrupa ir nelūžta. Galite neštis juos dideliais kiekiais, nesibaimindami, kad iki žygio pabaigos vietoj stiprių grybų atsiras košė.
Renkant voveraites galima užkliūti už panašių kaimynystėje augančių nuodingų egzempliorių. Netikras voveraites galima atskirti pagal šias savybes:
- Spalva ryškesnė su rausvu atspalviu.
- Koja tuščiavidurė.
- Nemalonus aštrus kvapas.
- Kepurėlė lygi, iki 6 cm skersmens.
- Apatinis jo paviršius padengtas plonomis geltonomis plokštelėmis, kurios nusileidžia ant plono kotelio.
- Minkštimas šviesus (baltas arba gelsvas).
- Auga pavieniui, dažnai ant medžių kamienų liekanų ir pūvančios medienos.
Netikros voveraitės arba, kaip žmonės ją vadina, yra valgomos sąlyginai. Kai kuriose šalyse jis valgomas lygiai kaip įprastas. Termiškai apdorojant jis netenka toksinių medžiagų. Apsinuoditi netikromis voveraitėmis beveik neįmanoma. Norėdami tai padaryti, turite valgyti žalią arba dideliais kiekiais. Govorushka nėra populiari tarp visų Rusijos „tyliosios medžioklės“ mėgėjų dėl grybų skonio trūkumo, būdingo rūšies atstovams, ir nemalonaus aromato, kuris sustiprėja, kai jis naudojamas gaminant maistą.
Ar galima rinkti senas voveraites?
Ilgai diskutuojama dėl galimybės rinkti senus grybų kūnus. Kai kurie grybautojai mano, kad kuo senesnis egzempliorius, tuo jis mažiau patrauklus gaminant maistą. Grybų karalystės atstovai sugeba su amžiumi kaupti sunkiuosius metalus. Seni egzemplioriai, augantys šalia pramoninių objektų ir greitkelių, laikomi pavojingais. Toksiškų medžiagų masės buvimas ore ir dirvožemyje veikia visus augalų karalystės atstovus.
Nėra jokių mokslinių įrodymų, patvirtinančių, kad vaisiakūnių amžius gali turėti įtakos juos valgančio žmogaus sveikatai. Tinkamai termiškai apdorojant, toksiškos medžiagos išnyksta. Dauguma jų suyra veikiant aukštai temperatūrai arba ištirpsta nuovire.
Pagrindinė priežastis, kodėl senų egzempliorių nerekomenduojama rinkti, yra vaisiakūnio struktūros pasikeitimas. Augant jo minkštimas tampa kietas ir praranda būdingą aromatą.Jei į krepšelį pateks keli seni vaisiakūniai, tai net neturės įtakos patiekalo kokybei.
Išvada
Voveraitės auga beveik visą vasarą. Per sausrą jų augimas sulėtėja. Tačiau net ir šiuo laikotarpiu galite surinkti keletą raudonų egzempliorių skaniems patiekalams ruošti. Voveraičių šeimos atstovai naudojami ne tik maistui. Jie itin populiarūs tarp tradicinių gydytojų. Vaisiakūniuose yra natūralus toksinas, nepavojingas žmogui, bet nuodingas parazitams. Ši savybė liaudies medicinoje naudojama helmintinėms invazijoms gydyti. Iš vaisiakūnių ruošiamos alkoholinės tinktūros. Tokių priemonių naudojimas, anot alternatyviosios medicinos mylėtojų, atsikrato parazitų ir stimuliuoja žmogaus imuninę sistemą. Tačiau prieš pradėdami gydymą, turėtumėte pasikonsultuoti su gydytoju.
