Turinys
Plonasis grybas – įdomus grybas, dėl kurio valgomumo vis dar kyla karštų diskusijų. Vieni mano, kad perdirbus jį galima vartoti, kiti grybą priskiria prie nuodingų grybų. Norėdami suprasti, turite ištirti rūšies ypatybes.
Kaip atrodo plona kiaulė?
Grybas, dar vadinamas dunka, kiaulės ausis, kiaulės ausis ir karvės ausis, gali būti atpažįstamas iš plačios, mėsingos kepurėlės, suaugęs siekia 15 cm pločio.Plonų kiaulių nuotraukos ir aprašymai rodo, kad jaunos plonos kiaulės turi šiek tiek išgaubtą kepurėlę, tačiau palaipsniui tampa plokščios ir centre įgauna piltuvo formos įdubimą. Kepurės kraštai aksominiai, sandariai užriesti. Plonos kiaulės spalva priklauso nuo amžiaus - jauni egzemplioriai dažniausiai būna alyvuogių rudi ir šiek tiek pūkuoti, o suaugusieji yra rausvos, rūdžių, ochros spalvos. Suaugusių egzempliorių kepurėlė blizga ir be apvadų; senstant spalva pradeda blukti.
Apatinė dangtelio pusė padengta plačiomis plonomis plokštelėmis, einančiomis stiebu. Plokštelės gana retos, gali susiglausti, sudarydamos tinklą, yra ochros gelsvos spalvos. Plonos kiaulės koja gali pakilti iki 9 cm virš žemės, o skersmuo siekia 1,5 cm Kojos forma dažniausiai cilindro formos su nedideliu susiaurėjimu apačioje, tankios struktūros.
Minkštimas yra birus ir minkštas perpjautas, gelsvos spalvos, o veikiamas oro greitai paruduoja. Šviežia plona kiaulė neturi specifinio kvapo ar skonio, todėl daugelis grybautojų klaidingai ją suvokia kaip visiškai saugią miško rūšį.
Plonos kiaulės aprašymas
Plonoji kiaulė priklauso Svinuškovų šeimai ir yra plačiai paplitusi visoje Europoje ir centrinėje Rusijoje. Auga tiek spygliuočių, tiek lapuočių miškuose, dažniausiai aptinkama beržynuose, krūmynuose, daubų ir pelkių pakraščiuose. Taip pat aptinkama ąžuolynuose, miško pakraščiuose, po pušimis ir eglėmis, nuvirtusių medžių šaknyse.
Grybas mėgsta gerai sudrėkintas dirvas, dažniausiai auga didelėmis grupėmis – rečiau pasitaiko pavienių plonų kiaulių. Didžiausias derlingumas būna vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje.Tuo pačiu metu pirmąsias kiaules galima rasti jau birželį, kurios auga iki spalio mėn.
Ar plona kiaulė yra valgoma ar ne?
Labai domina plonų kiaulių valgomumo klausimas. Iki 1981 metų grybas buvo laikomas sąlyginai valgomu – jis buvo priskirtas 4 valgomųjų rūšių kategorijai, apibrėžiamas kaip universalus ir leidžiama sūdyti, marinuoti ir kepti. Būtent dėl šios priežasties daugelis grybautojų dabar atsisako „priskirti“ grybus nuodingiems, nes dėl įpročio ir toliau deda jį į krepšelį.
Tačiau šiuolaikinis mokslas laikosi labai aiškios nuomonės. 1981 metais Sveikatos apsaugos ministerija ploną kiaulę oficialiai išbraukė iš valgomųjų sąrašo. 1993 metais jis buvo priskirtas prie nuodingų grybų ir tebėra jame iki šiol.
Tokių pokyčių pagrindas buvo naujausių mikologų tyrimų rezultatai. Plonos kiaulės minkštime rasta nuodingų medžiagų: muskarino, hemolutino ir hemolizino. Termiškai apdorojant šie junginiai nesunaikinami arba iš dalies sunaikinami, todėl ilgainiui kaupiasi organizme.
Valgant plonus kiaulienos grybus, iš pirmo žvilgsnio, organizmas nepatiria jokios žalos – su sąlyga, kad grybai paruošti švieži. Momentinis apsinuodijimas neįvyksta, tačiau toksiški junginiai, esantys minkštime, lieka kraujyje ir audiniuose. Jei dažnai valgysite ploną kiaulieną, laikui bėgant jų koncentracija padidės.Neigiamas toksinų poveikis pasireikš antikūnų susidarymu kraujyje, dėl kurio sunaikinami raudonieji kraujo kūneliai. Dėl šio proceso sumažės hemoglobino kiekis, o vėliau bus padaryta didelė žala kepenims ir inkstams. Taigi žmogus susirgs mažakraujyste arba gelta, kurios priežastimi taps iš pirmo žvilgsnio nekenksmingos kiaulės.
Taigi ploni kiaulių grybai priskiriami tikrai nevalgomiems ir nerekomenduojami vartoti. Jei žmogaus kepenys ir inkstai sveiki, tai vienkartinis grybo panaudojimas blogų pasekmių nesukels, tačiau pakartotinis naudojimas neišvengiamai pablogins sveikatos būklę.
Panašios rūšys
Tiesą sakant, plonai kiaulei nėra pavojingų nuodingų dublių. Jį galima supainioti daugiausia su tos pačios rūšies grybais – alksniu ir stora kiaule.
Stora kiaulė
Rūšys yra labai panašios spalvos ir struktūros. Tačiau jų skirtumai taip pat labai pastebimi – riebi kiaulė, kaip galima suprasti iš pavadinimo, yra kiek didesnė. Suaugusio grybo kepurėlės skersmuo gali siekti 20 cm, o stiebas dažniausiai užauga iki 5 cm skersmens.
Priešingai populiariems įsitikinimams, riebalų tipas taip pat priskiriamas nevalgomiems. Jis turi panašią cheminę sudėtį ir yra kenksmingas sveikatai, todėl negali būti naudojamas kaip maistas.
Alksnio kiaulė
Šis gana retas grybas savo spalva, dydžiu ir stiebo bei kepurėlės forma taip pat primena ploną kiaulienos grybą.Tačiau alksnio veislės raudona spalva dažniausiai būna ryškesnė, be to, ant kepurėlės pastebimi ryškūs žvynai. Grybai skiriasi ir tuo, kur auga – alksninis grybas auga po drebulėmis ir alksniais, bet jo nerasi atsitiktinėmis vietomis, kaip plonos kiaulės.
Alksnio veislė taip pat priskiriama nuodingų grybų kategorijai, o po jos vartojimo labai greitai išsivysto intoksikacija. Muskarino koncentracija kompozicijoje čia didesnė nei musmirėse – neigiami simptomai gali pasireikšti per pusvalandį po grybo panaudojimo maistui. Labai nerekomenduojama alksnio kiaulės painioti su plona – pasekmės gali būti kritinės.
lenkiškas grybas
Kartais valgomas lenkiškas grybas painiojamas su plona kiaule. Panašumas slypi dydžiu ir spalva, tačiau juos lengva atskirti vieną nuo kito – lenkiškas grybas turi išgaubtą kepurėlę, be įdubimo centre, o apatinėje pusėje jo paviršius yra kempingas, o ne sluoksniuotas.
Margasis drugys
Kitas valgomas grybas dėl nepatyrimo gali būti supainiotas su toksiška kiaule. Margas smagratis turi vidutiniškai iki 10 cm skersmens mėsingą kepurėlę, šviesiai ruda spalva gali atrodyti kaip plona kiaulė. Tačiau grybo kepurė, nepaisant amžiaus, išlieka plokščia ir išgaubta - jos centre neatsiranda įdubimo. Be to, apatinėje dangtelio pusėje yra ne plokštelės, o ploni vamzdeliai.
Taikymas
Oficialusis mokslas ir Sveikatos apsaugos ministerija plonąjį grybą aiškiai priskiria nuodingų grybų kategorijai ir draudžia jį vartoti kaip maistą. Tačiau, nepaisant to, kai kurie grybų rinkėjai laikosi savo nuomonės ir toliau tiki, kad mažais kiekiais rūšis yra saugi sveikatai. Tačiau net ir jie laikosi tam tikrų griežtų taikymo taisyklių:
- Plona kiauliena niekada nevartojama žalia – šviežias egzempliorius turi didžiausią nuodingų junginių kiekį ir daro didžiausią žalą sveikatai.
- Prieš naudojimą grybas mirkomas sūriame vandenyje mažiausiai 3 dienas. Tokiu atveju kas kelias valandas vandenį reikia keisti į šviežią.
- Po mirkymo plona kiauliena gerai išverdama pasūdytame vandenyje, ją taip pat reikia pakeisti, kol nustos tamsėti ir taps šviesi.
Maistui skirtas grybas dažniausiai sūdomas – druska papildomai sumažina kenksmingų medžiagų koncentraciją minkštime. Jo negalima kepti, džiovinti, rauginti, neimti iš miško iš karto po užvirimo be papildomo apdorojimo.
Ką daryti, jei valgote ploną kiaulieną
Nuodingame grybe, plonoje kiaulėje, esantys toksinai žmogaus organizmą veikia individualiai. Iš karto po tyčinio ar netyčinio grybo panaudojimo vieni jaučiasi normaliai, kiti greitai pastebi pablogėjusią savijautą. Apsinuodijimas gali įvykti per trumpą laiką dėl to, kad šio grybo minkštimas labai gerai kaupia sunkiuosius metalus ir radioizotopus. Jei grybai bus renkami užterštoje vietoje, nuodingų medžiagų koncentracija juose bus 2 kartus didesnė nei dirvožemyje.
Apsinuodijimas suvalgius grybų pasireiškia tradiciniais simptomais, tarp kurių yra:
- pilvo skausmas;
- viduriavimas ir stiprus pykinimas;
- karščiavimas ir padidėjusi temperatūra;
- kraujospūdžio sumažėjimas.
Jei yra ūmaus apsinuodijimo požymių, būtina skubiai kviesti gydytoją, o prieš jam atvykstant išgerti daugiau vandens ir pabandyti sukelti vėmimą – tokiu atveju dalis nuodingų medžiagų pasišalins iš organizmo.
Padėtis yra sudėtingesnė pašalinus ilgalaikes nevalgomo grybo valgymo pasekmes. Tiesą sakant, toksinių medžiagų iš organizmo pašalinti neįmanoma, kitaip ši rūšis nebūtų laikoma tokiu pavojingu produktu. Visų pirma, kartkartėmis rekomenduojama atlikti laboratorinius tyrimus ir stebėti raudonųjų kraujo kūnelių skaičių bei hemoglobino kiekį kraujyje.
Sumažėjus svarbiems rodikliams, rekomenduojama kreiptis į gydytoją, kad jis paskirtų terapinį gydymą. Paprastai, pablogėjus kraujo sudėčiai, naudojami antihistamininiai vaistai, siekiant sumažinti organizmo autoimuninės reakcijos sunkumą. Sunkiais atvejais vartojami steroidiniai hormonai, jie sulėtina raudonųjų kraujo kūnelių naikinimo procesą, sumažėja neigiamų pasekmių sunkumas.
Todėl renkant ir apdorojant grybus reikia labai atidžiai nustatyti jų rūšį ir stengtis nesupainioti nevalgomo grybo su panašiomis rūšimis.
Išvada
Plonas grybas yra nevalgomas grybas, turintis gana klastingų savybių. Apsinuodijimo pasekmės pasireiškia ne iš karto, o yra labai rimtos, todėl nerekomenduojama jų nepaisyti.
Esu grybautoja, turinti 55 metų patirtį. Visą gyvenimą rinkau ir valgau ploną kiaulieną (mano mažoje tėvynėje ji vadinama „dunka“), ir iki šiol esu gyva. Nieko neagituoju, bet ir nereikia agituoti. Žinau tik tiek, kad piengrybiais ar piengrybiais galima mirtinai apsinuodyti, jei juos netinkamai paruoši – žinau tokių atvejų. Tiesą sakant, nuodingų grybų yra daug mažiau, nei teigia mikologai.