Turinys
Sunku iš karto rasti skirtumą tarp raudonėlio ir čiobrelio: augalai dažnai painiojami vienas su kitu dėl išvaizdos panašumo. Kiekviena žolelė priklauso Lamiaceae šeimai ir turi daugybę savybių bei savo taikymo sritį.
Raudonėlis ir čiobreliai: ar tai tas pats, ar ne?
Džiovintoje formoje juos labai sunku atskirti be tam tikrų įgūdžių ir žinių. Maisto gaminimo metu žolelės yra keičiamos, nes jų skonis ir aromatas yra beveik vienodi.
Sinonimas čiobrelių pavadinimas yra čiobreliai. Jis žinomas kaip žolė ar prieskonis. Kulinarijos žinynuose raudonėlį galima rasti kitu „pavadinimu“ – raudonėliu. Jis naudojamas picoms ir sriuboms gaminti.
Kuo skiriasi čiobreliai ir raudonėliai
Jei žolelę renkate kaip prieskonį, galite naudoti abiejų rūšių. Skirtumas tarp čiobrelių ir raudonėlių iš esmės svarbus tiems žmonėms, kuriems augalai reikalingi gydymo tikslais.
Kaip atrodo čiobreliai ir raudonėliai?
Raudonėlio stiebas praktiškai nešakotas, plaukuotas, vidutinio dydžio lapų mentėmis.Jie yra poromis, vienas priešais kitą ir turi smailius antgalius.
Raudonėlio žiedynai yra žiedyno formos su vamzdelio formos pumpurais, rožinės ir violetinės spalvos.
Raudonėlio krūmo aukštis neviršija 0,5-0,8 m
Čiobreliai turi šliaužiantį stiebą, todėl sunku nuimti derlių. Augalo aukštis iki 35 cm, stiebas padengtas daugybe mažų lapelių, pritvirtintų šaškių lentos raštu. Jie yra kieti ir smailūs liesti. Jų lapkočiai trumpi ir apžiūrint praktiškai nesiskiria.
Čiobreliai turi pumpurus, surinktus į grupes, kurių spalva gali skirtis nuo baltos iki šviesiai violetinės ir rausvos atspalvių.
Skonis ir aromatas
Džiovintą čiobrelį ir raudonėlį sunku atskirti. Abu turi saldų, sodrų aromatą su medienos kartumo užuominomis. Augalų skonis panašus, todėl virėjai juos naudoja savo patiekaluose kaip keičiamus produktus. Tačiau reikia turėti omenyje, kad čiobreliai yra į kamparą panašų atspalvį, o raudonėlio spalva – aitresnė.
Cheminė sudėtis
Ir jei čiobreliai ir raudonėliai nuotraukoje atrodo panašiai, tada jų cheminė sudėtis turi didelių skirtumų.
Iki XX amžiaus buvo mažai žinoma apie naudingas savybes, tačiau vėliau mokslininkai sugebėjo ištirti augalą ir jo komponentus:
- B grupės vitaminai;
- askorbo rūgštis;
- tokoferolis;
- mangano;
- kalio;
- geležies;
- cinko;
- kalcio;
- seleno;
- fosforo;
- natrio.
Čiobreliuose taip pat yra eterinio aliejaus, kuriame gausu timolio ir karvakrolio. Pirmasis iš jų yra stiprus antiseptikas, turintis baktericidinį poveikį. Antroji medžiaga gali efektyviai sunaikinti žarnyno veiklą sutrikdančius mikroorganizmus, taip pat kovoti su uždegiminiais procesais.
Čiobreliuose esantys flavonoidai ir taninai yra puiki hemostatinė priemonė. Oleanolio rūgšties buvimas suteikia organizmui apsaugą nuo virusų.Čiobreliai turi tonizuojantį poveikį raumenų masei palaikyti ir endokrininės sistemos veiklai gerinti. Šią savybę suteikia ursolio rūgštis, kuri yra čiobrelių dalis.
Čiobrelius lengva auginti, derlių galima skinti nuo birželio iki rugpjūčio.
Raudonėlyje gausu flavonoidų ir fenolio rūgščių. Žolelių aliejus turi malonų aromatą ir baktericidines savybes. Raudonėlio sudėtyje yra šių mineralų ir vitaminų:
- askorbo rūgštis;
- beta karotinas;
- jodo;
- fosforo;
- tiamino;
- natrio;
- niacinas;
- kalio;
- geležies.
Raudonėlis liaudyje žinomas kaip antibakterinė, priešuždegiminė, prakaituojanti ir šlapimą skatinanti priemonė.
Augimo vietos
Raudonėlio tėvyne laikoma Pietvakarių Azija ir Šiaurės Afrika. Tačiau kultūra saugiai auga nuo Vidurinės Azijos iki pat Viduržemio jūros. Vaistažolės auginamos Prancūzijoje ir JAV.
Raudonėlis randamas visur: pakraščiuose, šlaituose ir proskynose bei miškuose – nepretenzingas, bet nemėgsta molingo ir rūgštaus dirvožemio.
Čiobrelių galima rasti pietų Europoje, Viduržemio jūros regione ir Centrinėje Azijoje. Augalas mėgsta miškus ir uolėtus šlaitus.
Kas sveikiau: raudonėlis ar čiobrelis?
Vaistažolių vertė turi būti vertinama pagal paskirtį, kuriai jos naudojamos. Gydomosios čiobrelių savybės yra šios:
- Bronchų išsiplėtimas ir mikrobų naikinimas, o tai padeda kovoti su kvėpavimo sistemos ligomis. Žolės ypatumas yra tai, kad ji turi baktericidinį poveikį net ir tais atvejais, kai atsirado atsparumas antibiotikams.
- Atsikratantis efektas dėl padidėjusios bronchų liaukų sekrecijos ir skreplių suskystinimo. Čiobrelius naudoja odontologai ir inhaliacijai kaip apgaubiančią medžiagą.
- Dermatologinės ligos: padeda gydyti furunkulozę, spuogus. Čiobrelių antpilais galima plauti pūlingas žaizdas ir opas.
- Sergant gastritu ir kitomis žarnyno patologijomis, nuoviras gerina virškinimą ir didina apetitą.
- Analgetinis poveikis neuralgijai, migrenai ir radikulitui.
- Raminantis poveikis esant nervinei įtampai. Esant nemigai ir stresui, rekomenduojama įsigyti pagalvę su čiobreliais.
Labiausiai paplitęs ir paprasčiausias čiobrelių naudojimo būdas yra arbatos ruošimas nedidelėmis koncentracijomis bendram organizmo stiprinimui.
Nepaisant naudingų medžiagų gausos, čiobreliai gali pakenkti žmonėms. Kadangi augalas turi didelį biologinį aktyvumą, rekomenduojama jo vengti naudoti šiais atvejais:
- uždegiminiai procesai kepenyse ir tulžies pūslėje;
- opaligė;
- polinkis į viduriavimą arba žarnyno nepraeinamumą;
- prieširdžių virpėjimas;
- hipotirozė;
- bronchų astma.
Arbatos su čiobreliais nerekomenduojama duoti vaikams iki dvejų metų, taip pat nėščiosioms be gydytojo recepto.
Nepaisant to, kad raudonėlio sudėtis yra mažiau biologiškai aktyvi nei čiobrelių, jis gali būti naudojamas šiais atvejais:
- kaip pagalbinė priemonė gydant bronchitą ir pneumoniją;
- nuo epilepsijos, neurozių;
- sumažinti skrandžio spazmus;
- kaip antihistamininis preparatas;
- atsikratyti celiulito, egzemos, furunkulų;
- dėl žarnyno ir dantenų patologijų.
Raudonėlio nuoviras teigiamai veikia moterų sveikatą: mažina skausmą menstruacijų ir menopauzės metu, normalizuoja ciklą.
Žolė labai svarbi moterims pogimdyminiu laikotarpiu, nuoviras padeda normalizuoti laktaciją ir greitą gimdos susitraukimą.
Žmonės, linkę sirgti alerginėmis ligomis, skrandžio opalige, nėštumo metu turėtų vengti raudonėlio.
Ilgalaikis raudonėlio vartojimas pavojingas vyrų sveikatai, todėl antpilą rekomenduojama gerti taip, kaip nurodė gydytojas.
Čiobreliai ir raudonėliai skiriasi ne tik sudėtimi, bet ir naudojimo paskirtimi. Raudonėlis laikomas moteriška žole, o čiobreliai – vyriška žole. Minimaliomis dozėmis juos galima valgyti kaip prieskonį be apribojimų, tačiau augalų nereikėtų painioti kaip gydymo.
Vaistažolių naudojimo skirtumai
Raudonėlio ir čiobrelio panaudojimo sritis labai plati. Ir, nepaisant skonio ir išvaizdos panašumo, žolelių naudojimas turi išskirtinių bruožų.
Kulinarijoje
Visuotinai pripažįstama, kad čiobreliai visų pirma yra vaistinis augalas. Tačiau jis taip pat sėkmingai naudojamas kulinarijoje. Paprastai jis dedamas į riebius patiekalus su kiauliena ir aviena, kad pagerintų virškinimą. Prieskoniai puikiai dera su juodaisiais pipirais. Viduržemio jūroje smulkintais čiobreliais barstomi daržovių ir žuvies patiekalai.
Čiobrelius reikia dėti į sriubas likus 30 minučių iki paruošimo, į pagrindinius patiekalus proceso metu ir į salotas prieš patiekiant.
Raudonėlio lapai ir žiedynai naudojami kaip prieskonis Europoje ir Azijoje. Prancūzijoje raudonėlio dedama į picas ir patiekalus su grybais. Raudonėlis yra būtinas dešrelių ir pašteto mišinių komponentas. Prieskoniai sėkmingai naudojami padažuose.
Raudonėlio lapai šiek tiek „dega“ ir turi karčiai aštrų aromatą, todėl juos galima dėti rauginant daržoves, į alų ir girą. Raudonėlis puikiai dera su juodaisiais pipirais, baziliku ir mairūnu.
Patiekalai, į kuriuos dedama raudonėlio, galioja ilgiau
Liaudies medicinoje
Dažniausias žolelių naudojimo būdas yra arbata ar užpilas. Abu augalai yra įtraukti į raminančią kolekciją, kitaip jų apimtis priklauso nuo konkrečios ligos.
Iš čiobrelių galima pasigaminti tepalų, spiritinių tinktūrų, gydomųjų aliejų. Liaudies medicinoje raudonėlis dažnai naudojamas kaip moterų gėrimas. Galima pasidaryti nuovirą.
Namų kosmetologijoje
Raudonėlis yra žinomas kaip kosmetikos gaminys dėl didelio antioksidantų kiekio. Šios medžiagos stiprina kraujagyslių sieneles, turi regeneracinį poveikį, atkuria kraujotaką, šalina dirginimo požymius.
Raudonėlį galite naudoti įvairiai: dėti kaip vieną iš kaukių komponentų, ruošti nuovirų ir ledo kubelių veidui nuvalyti.
Čiobreliai dedami į raminančias vonias ir naudojami kaip profilaktinė priemonė nuo spuogų. Mišrią ir riebią odą rekomenduojama nuvalyti nuovirais. Čiobreliai kosmetologijoje vertinami dėl priešuždegiminių, vazokonstrikcinių ir antibakterinių savybių. Tai leidžia sumažinti poras ir stabilizuoti riebalinių liaukų veiklą.
Išvada
Pagrindinis raudonėlio ir čiobrelio skirtumas yra žolelių cheminė sudėtis. Čiobreliai yra biologiškai aktyvesnis augalas nei raudonėlis. Medicininiais tikslais būtina pasirinkti konkrečią žolę. Tačiau kaip prieskonius galima naudoti ir raudonėlį, ir čiobrelius.
