Turinys
Albatrellus confluent yra vienmetis grybas, pasižymintis geromis valgomosiomis savybėmis. Norėdami teisingai atpažinti jį miške, turėtumėte išstudijuoti grybo nuotraukas ir aprašymus, taip pat suprasti, kokias rūšis jis gali būti panašus.
Kur auga albatrellus confluent?
Grybą daugiausia galima rasti Sibire ir Urale Rusijoje. Albatrellus daugiausia auga rūgščiame dirvožemyje ir randamas tiek spygliuočių miškuose tarp samanų, tiek mišriuose soduose.Galite sutikti jį vieną, tačiau dažniau grybas auga didelėmis kelių egzempliorių grupėmis.
Didžiausias vaisingumas būna rugpjūčio ir rugsėjo pradžioje, o paprastai susiliejantys albatreliai auga nuo liepos pradžios iki lapkričio pradžios.
Kaip atrodo susiliejantis albatrellus?
Susiliejantis albatrelas taip pat vadinamas susiliejančiu albatrelliu, taip pat plekšniu. Pavadinimas atsirado dėl to, kad dažniausiai keli vaisiakūniai auga arti vienas kito, tarsi susilieję su kojelėmis ar kepurėlės krašteliais, todėl virsta beforme iki 40 cm skersmens mase.
Albatreluso kepurė gali būti skirtingos formos – apvali, nelygi, pailgi į vieną pusę. Atskiros kepurėlės skersmuo paprastai neviršija 15 cm, jaunystėje jos paviršius lygus, o užaugęs grubus, centrinėje dalyje smulkiais žvyneliais. Seni grybai gali įtrūkti. Susiliejančio plunksninio grybelio spalva dažniausiai būna kreminė arba gelsvai rausva, kartais šiek tiek rausva, o su amžiumi įgauna raudoną arba rusvai rausvą spalvą.
Grybų kepurėlės apačia vamzdinė, balta arba kreminė, o po džiovinimo rausva arba raudonai ruda. Apatinėje pusėje esančios poros skirtingos formos – kampuotos ir apvalios, mažos.
Ant stiebo susiliejantis plunksninis grybas dažniausiai pakyla 5-7 cm virš žemės. Jo koja mėsinga, bet trapi, iki 3 cm skersmens, kreminės arba šiek tiek rausvos spalvos. Albatrellus minkštimas yra baltas ir tankus pjaunant, o išdžiūvęs tampa rausvas.
Ar galima valgyti albatrellus confluentus?
Susiliejantis plunksninis grybas visiškai tinka vartoti maistui.Galite valgyti net žalią, tačiau dažniau grybas verdamas arba kepamas, tai leidžia iš dirvos pašalinti iš minkštimo galimus toksinus, kurie susikaupė jam augant.
Grybų skonio savybės
Anot žinovų, susiliejantis plunksninis grybas yra gana malonaus skonio. Jis naudojamas ne tik grybų asorti, bet ir savaime - karštuose ir šaltuose patiekaluose, marinuojant ir rauginant. Susiliejančio albatrelo privalumas yra tas, kad po apdorojimo jo minkštimas išlieka maloniai elastingas.
Neapdorotas albatrelis turi neutralų kvapą ir šiek tiek rūgštų arba kartaus skonio. Apdorojimo metu šie skoniai išnyksta.
Nauda ir žala organizmui
Valgyti susiliejantį plunksninį grybelį naudinga sveikatai – grybas pasižymi įvairia chemine sudėtimi ir vertingomis savybėmis. Visų pirma, kai jis naudojamas:
- stiprina imuninę sistemą ir daro organizmą atsparesnį virusams ir peršalimui;
- turi priešnavikinį poveikį ir yra vėžio prevencija;
- turi lengvą analgezinį poveikį ir padeda sumažinti uždegimą;
- gerina medžiagų apykaitos sistemos veiklą;
- neleidžia vystytis anemijai ir padeda sukurti sveiką raumenų masę.
Albatrellus accrete sudėtyje yra daug baltymų, todėl jį naudinga vartoti sveikstant po sunkių ligų ir esant per mažam svoriui. Naudojant grybų minkštimą, vandenyje ir alkoholyje ruošiamos naudingos tinktūros, kurios naudojamos tiek vidiniam naudojimui, tiek kompresams ir įtrynimui.
Kalbant apie vartojimo kontraindikacijas, pirmiausia turėtumėte vengti lydyto albatrellus, jei turite alergiją.Taip pat nerekomenduojama jo valgyti nėštumo ir žindymo laikotarpiu – atsitiktinis apsinuodijimas grybų minkštimu gali sukelti mirtinų pasekmių. Esant lėtiniams skrandžio, kepenų negalavimams ir polinkiui į dažną vidurių užkietėjimą, susiliejusius albatrelus geriau išbraukti iš dietos – baltyminis grybas yra gana sunkiai virškinamas produktas.
Klaidingi dvejetai
Susiliejęs albatrelis labai skiriasi nuo kitų rūšių ir neturi nuodingų atitikmenų. Tačiau nesant patirties, ją galima supainioti su kai kuriomis valgomomis ar nevalgomomis rūšimis, pavyzdžiui, su giminingomis poliporomis.
Avių skardinė
Labiausiai panašus į susiliejantį plunksninį grybelį yra avių pelėsinis grybas – gimininga rūšis, savo išoriniu kontūru ir dydžiu panaši į albatrelus. Taip pat auga plinta ir grupėmis, tačiau skirtingai nei susiliejusi poliporė, dažniausiai nesusilieja į nelygią kelių vaisiakūnių masę.
Kitas skirtumas – vaisiakūnių spalva. Avių plunksninis grybas dažniausiai būna gelsvas ir viršutinėje, ir apatinėje kepurėlės pusėje, paspaudus ant vamzdelio paviršiaus įgauna žalią atspalvį.
Albatrellus parausta
Kita glaudžiai susijusi rūšis – paraudusi poliporė, kurios kepurėlės ir stiebo struktūra panaši.Pasižymi ir labai nelygiomis formomis, tačiau paraudęs albatrelas retai suauga kartu su vaisiakūnių kepurėlėmis, dažniau grybai tiesiog išsidėstę labai arti vienas kito.
Rūšis taip pat galima atskirti pagal spalvą. Kaip rodo pavadinimas, raudonuojanti poliporė yra oranžinės-raudonos spalvos, tamsesnė centre ir šviesesnė link kraštų. Susiliejęs albatrelis paprastai būna šviesesnės spalvos.
Paraudusios rūšys dažniausiai nevalgomos. Tai nėra nuodingas grybas, bet skonis per kartaus, todėl perdirbti netinkamas.
Albatrellus cristata
Šis grybas turi tokią pačią struktūrą ir formą kaip ir visi kiti susiję albatrelai. Jis taip pat aptinkamas Sibire, todėl padidėja tikimybė jį supainioti su besiliejančia polipora.
Tačiau skirtingai nuo susiliejusių albatrelų, šukuotos rūšys turi ryškesnę spalvą. Jo kepurė alyvuogių ruda, rausvai rūdžių, šiek tiek žalsvos spalvos pakraščiai. Šukinis skruzdėlynas nevalgomas, nes jo minkštimas per kietas, skonis nemalonus, nors ir nenuodingas.
Surinkimo taisyklės
Rinkti susiliejančius smėlinius grybus geriau eiti arčiau rudens – aktyviausiai grybai pradeda derėti nuo rugpjūčio iki rugsėjo pabaigos. Geriausia jų ieškoti Sibire, Urale ir Murmansko srityje, kituose regionuose grybas aptinkamas labai retai, o tikimybė jį rasti nedidelė.
Nusausintos poliporos turi būti renkamos aplinkai nekenksmingose vietose, esančiose atokiau nuo pagrindinių kelių, pramonės gamyklų, sąvartynų ir kitų užterštų teritorijų.Augimo laikotarpiu grybas minkštime gerai kaupia ore, dirvožemyje ir nuosėdose esančius toksinus – nepalankių vietovių albatrelai, vartojami, gali pakenkti sveikatai.
Grybą reikia pjaustyti atsargiai, stengiantis nepažeisti jo požeminės dalies. Jei sunaikinsite grybieną, vėliau pelėsinis grybelis nebegalės sudygti toje pačioje vietoje.
Naudokite
Susiliejusią poliporą tinka vartoti net ir žalią, tačiau praktiškai šviežia minkštutė valgoma retai, nes joje gali būti toksinų iš dirvos. Paprastai prieš naudojimą grybas išverdamas, tam reikia nukratyti prilipusias šiukšles, peiliu nuimti nuo kepurėlės išorinę odelę ir minkštimą pavirti su druska apie 15-20 min.
Po užvirimo susiliejantį plunksninį grybelį galima apdoroti bet kokiu būdu. Valgomasis grybas kepamas ir troškinamas, dedamas į sriubas ir vartojamas kaip labai skanus savarankiškas patiekalas.
Žiemai derliaus nuėmimui tinka ir skruzdėlė. Galima marinuoti ir sūdyti, taip pat džiovinti. Pastaruoju atveju grybas prieš džiovinimą neplaunamas, kad minkštimas nesugertų vandens pertekliaus.
Išvada
Albatrellus santaka yra neįprastai atrodantis, bet gana skanus valgomasis grybas, daugiausia augantis Urale ir Sibire. Jis turi daug panašių, bet nevalgomų atitikmenų, todėl prieš rinkdami turėtumėte išstudijuoti įvairių rūšių plunksninių grybų savybes ir išmokti juos atskirti.
