Turinys
Pipirmėtė (Mentha piperita) priklauso mėtų genčiai iš Lamiaceae arba Lamiaceae šeimos. Natūrali jo buveinė yra sodai ir pramoninės plantacijos, skirtos eterinių aliejų augalams auginti. Tai dirbtinai išvesta rūšis, gauta kryžminant Watermint su šaltmėtomis.
Kultūra buvo izoliuota pietų Anglijoje 1696 m. 1921 metais ji pirmą kartą buvo įtraukta į Didžiosios Britanijos farmakopėją – dokumentų, reglamentuojančių vaistams keliamus reikalavimus, rinkinį.
Pipirmėtės žiedai išsidėstę ūglių viršuje
Botaninis pipirmėčių aprašymas
Pipirmėtė yra daugiametis šakniastiebių augalas su žoline oro dalimi, kuri žiemą nunyksta. Statūs, tetraedriniai stiebai yra tuščiaviduriai, išsišakojantys nuo pagrindo ir tankiai padengti lapija. Mėtų aukštis priklauso nuo auginimo ir priežiūros, klimato sąlygų, mechaninės sudėties ir dirvožemio derlingumo bei veislės. Jis svyruoja nuo 30 cm iki 1 m.
Lapai yra suporuoti, yra priešingi, yra pailgos kiaušinio formos (kiaušinio), aštrus galas ir dantytas kraštas. Apatinė plokštelės dalis visada pastebimai šviesesnė už viršutinę, lapkočiai trumpi. Stiebai ir lapai dažniausiai pliki, bet gali būti padengti keliais plaukeliais.
Žiedai smulkūs, dvilūpii, išsidėstę ūglių galuose. Jie renkami pusžiedžiais, formuojant nutrūkstamą smaigalį. Spalva priklauso nuo veislės, dirvožemio sudėties ir apšvietimo, svyruoja nuo rausvai violetinės iki violetinės.
Kaip ir kitų hibridų, žiedai dažniausiai būna sterilūs. Todėl užauginti pipirmėtę iš sėklų retai pavyksta. Nepaisant to, derlius yra puikus medaus augalas.
Žydėjimas paprastai prasideda birželio mėnesį ir tęsiasi iki rugpjūčio. Pietiniuose regionuose ir Ukrainoje viršutinės mėtų dalies nupjovimas, kai pradeda skleistis pumpurai, gali išprovokuoti antrąją augmenijos bangą. Būtent tai jie daro pramoninėse plantacijose, kad gautų 2 derlius.
Šakniastiebis horizontalus, sumedėjęs, baltas, su daugybe plonų pluoštinių priedų, išsidėsčiusių iki 8 cm gylyje.Per drėgnose ar tankiose dirvose iškyla į paviršių.
Nuotraukoje aiškiai matosi, kaip atrodo pipirmėtė.
Pipirmėčių aromatas ir klasifikacija
Pipirmėčių stiprų vėsinantį aromatą lemia didelis, daug didesnis nei kitų rūšių eterinių aliejų ir mentolio kiekis. Pagrindinis lakiųjų medžiagų kiekis susikaupęs žieduose ir lapuose. Stiebuose jų tiek mažai, kad jie neturi gydomųjų savybių ir yra nenaudingi gaminant maistą.
Yra dvi pipirmėčių veislės:
- Balta, su švelniais šviesiai žaliais lapais ir ūgliais, subtilaus aromato. Jis dažnai vadinamas prancūzišku ir naudojamas kulinarijoje bei kvepalų pramonėje.
Veislė išsiskiria švelniu žaliu atspalviu ir subtiliu aromatu.
- Juodoji mėta išsiskiria tamsiai žaliais lapais ir antocianininėmis gyslomis bei ūgliais. Jo aromatas atšiauresnis ir aštresnis, o mentolio ir eterinių aliejų kiekis daug didesnis nei baltajame. Jis naudojamas kaip žaliava farmacijos gamybai.
Juodąją pipirmėtę nesunku atpažinti iš lapų gyslų.
Kurdami naujas pramoninės reikšmės pipirmėčių veisles, selekcininkai dirba dviem kryptimis:
- Veislinės veislės, kuriose yra didžiausias mentolio kiekis. Jie sodinami laisvai, nes didžioji dalis medžiagos yra sutelkta apatiniuose lapuose. Ir jie linkę nukristi pavėsyje.
- Veislių, kuriose yra daug aromatinių aliejų, karotino, kitų vitaminų ir organinių rūgščių, kūrimas. Jie daugiau naudojami kulinarijos ir parfumerijos pramonėje. Bet jie naudojami ir medicinoje – naudingos mėtų savybės, pripažintos oficialios medicinos, neapsiriboja vien mentoliu.
Kur auga pipirmėtė?
Pipirmėtės sodinamos visur, kur yra derlinga dirva, galimybė laistyti ir pakankamai šilumos – nuo Afrikos ir Australijos iki Baltijos šalių ir Tolimųjų Rytų. Jis auginamas kaip pramoninis augalas daugiau nei 30 šalių, įskaitant Rusiją (Stavropolio sritis).
Džiovintų ir šviežių pipirmėčių paklausa nuolat didėja, o žaliavos superkamos brangiai. Šilto klimato regionuose pasėlių auginimas tapo pelningu žemės ūkio verslu.
Pipirmėtės reikšmė
XVII amžiaus pabaigoje sukurtose pipirmėtėse eterinių aliejų kiekis lapuose neviršijo 2-3%. Šiuolaikinėse veislėse yra daug daugiau lakiųjų aromatinių medžiagų - 5% ar daugiau. Jie auginami pramoniniu mastu, išskiriamas mentolis ir kiti komponentai, gaminama dešimtys vaistų, įskaitant Validol, Menovazin, Pectusin.
Be farmacijos pramonės, pipirmėtės yra nepamainomos gaminant higienos priemones – dantų pastas, muilus, šampūnus, losjonus. Kultūra plačiai naudojama kvepalų gamybai.
Pipirmėtė užėmė vieną iš pirmaujančių vietų tarp daugelio nacionalinių virtuvių, įskaitant Viduržemio jūros ir Maroko, prieskonių. Be to neapsieina aromaterapeutai, tradiciniai gydytojai ir ekstrasensai, kurie savo praktikoje naudoja žoleles.
Mojito kokteilis negali būti pagamintas be pipirmėčių.
Kaip plinta pipirmėtė?
Kultūra yra hibridinė ir dauginasi vegetatyviškai. Auginant pipirmėtes namuose ar kaime, sodinamoji medžiaga yra:
- švieži šakniastiebiai, iškasti prieš pasėliams pavasarį pradedant dygti;
- krūmai, padalinti į dalis transplantacijos metu;
- mėtos induose arba plikomis šaknimis, įsigytos darželyje ar turguje;
- daigai – ką tik iš žemės išlindę ūgliai su 2-3 poromis apie 5 cm aukščio lapų;
- įsišakniję žalieji auginiai;
- sluoksniavimas.
Paskutiniai du būdai yra neproduktyvūs - pasėlis greitai auga palankiomis sąlygomis, pažodžiui po metų sodinamąją medžiagą galima dalytis su kaimynais ir draugais. Jie naudojami šiais atvejais:
- Per besniegę, šaltą žiemą augalai nušalo, liko vos keli krūmai;
- Neįmanoma gauti sodinamosios medžiagos, bet turguje ar prekybos centre nusipirkote pipirmėčių kekę su stipriais šviežiais ūgliais (dauginti ne visada įmanoma, bet pabandyti verta);
- jei nori užsiauginti vertingesnių kultūrų arba sudominti vaikus sodininkyste.
Pramoninėse plantacijose pipirmėtės sodinamos dviem būdais:
- mechanizuoti - švieži šakniastiebiai;
- rankiniu būdu - sodinukai.
Pipirmėčių auginimo iš sėklų ypatybės
Pipirmėtė yra hibridas. Pasėlis gerai žydi, bet išaugina labai mažai sėklų, dauguma jų yra sterilios. Jais rūpi tik selekcininkai, kuriant naujas veisles.
Nežinia, iš kur kiekviename sodo centre ir parduotuvėje parduodamas toks kiekis sėklų. Galite jas sodinti, bet geriausiu atveju išaugs kitos mėtos. Gali būti, kad jis bus apnuogintais stiebais ir siaurais lapais, nuo šalia esančių veislių skirsis didesniu mentolio kiekiu ar tiesiog stipriu kvapu. Vanduo, laukas ir šaltmėtė dažnai vadinami pipirmėtėmis. O gal išvis nieko neaugs.
Kaip sodinti pipirmėtes
Pipirmėtes sodinti lengva, pasėlis greitai įsišaknija ir auga. Kai svetainėje reikia tik kelių krūmų, kitais metais juos reikia sulaikyti. Jei vystymasis sulėtėja, reikia ieškoti priežasties.
Rekomenduojamas laikas
Vidurinėje zonoje ir šiaurės vakaruose pipirmėtės sodinamos balandžio-gegužės arba rugpjūčio mėn. Pietuose geriausias laikas yra ankstyvas ruduo.
Vidutinio klimato sąlygomis konteineriuose laikomus egzempliorius per visą auginimo sezoną galima perkelti į sodo lysvę arba gėlyną. Pietuose vasarą tam trukdo šiluma – pirmas 3 savaites pasėlius reikės pavėsinti arba sodinimą atidėti iki rudens.
Pipirmėtė gali augti konteineryje iki sezono pabaigos.
Vietos parinkimas ir dirvožemio paruošimas
Mėtų auga beveik bet kuriame dirvožemyje. Jų rūgštingumas gali svyruoti nuo 5 iki 8, idealu – 6-7. Tačiau didelę reikšmę turi mechaninė sudėtis. Smėlinguose priemoliuose pasėliui nuolat trūksta drėgmės, šakniastiebiai išbyra, o pavasarį ūgliai pasirodo vėliau nei tikėtasi.
Kompaktiški dirvožemiai yra dar didesnė problema. Mėtų šakniastiebiai negali normaliai vystytis ir tiesiogine prasme išspaudžiami į paviršių, kur greitai išdžiūsta ir kultūra miršta.
Ideali vieta mėtų sodinimui:
- lygus;
- žemuma;
- be piktžolių;
- su arti stovinčiu požeminiu vandeniu;
- vasarą apsaugotas nuo stipraus vėjo, o žiemą padengtas storu sniego sluoksniu;
- saulėta vidutinio ar vėsaus klimato kraštuose, šviesus dalinis pavėsis pietuose;
- su puriu, daug organinių medžiagų turinčiu neutraliu arba silpnai rūgščiu dirvožemiu.
Geriausi mėtų pirmtakai yra grūdai, ankštiniai augalai, kukurūzai ir daržovės. Vienoje vietoje kultūra gali augti iki 7 metų. Bet tai patartina tik tada, kai mėtų paskirtis yra grynai dekoratyvinė. Norint gauti aukštos kokybės vaistinių ir kulinarinių žaliavų, pasėliai persodinami kas 3 metus.
Lysvė iškasama kastuvu bent prieš 2-3 savaites, visi grumstai suskaldomi. Atrenkamos piktžolių šaknys ir, jei reikia, dedama durpių, smėlio, humuso, pradinių trąšų. Jei nebuvo galimybės iš anksto supurenti ploto, jis voluojamas arba sutankinamas kitu būdu – naudojant lentą, tampres arba gausiai laistant.
Dažniausia klaida sodinant mėtas
Šią kultūrą lengva sodinti, transportuoti iš vietos į vietą ir daugintis vegetatyviniu būdu. Nesėkmės dažniausiai kyla dėl sodininkų nežinojimo ar neatsargumo. Kad mėtos gerai įsišaknytų, šakniastiebiuose turi būti 70-80 % drėgmės. Iš karto po kasimo vanduo pradeda garuoti. Jau esant 60% drėgmės, pasėlių daigumas smarkiai sumažėja.
Kad to išvengtumėte, turguje pirktas mėtas su plikomis šaknimis pakanka keletą valandų palaikyti vandenyje.
Iškart iškasus mėtų šaknį rekomenduojama panardinti į vandenį ir ten laikyti iki pasodinimo. Vienu metu turėtumėte išimti vieną augalą.
Pasodinus mėtas į vagas, jos pirmiausia gausiai laistomos. Tiksliau, jie užpildo jį vandeniu. Pasėlis pasodintas beveik į purvą. Šaknis yra iš dalies panardintas į drėgną dirvą ir neturi laiko išdžiūti.
Pipirmėčių sodinimas atvirame lauke
Teritorija paruošta ir sutankinta.Mėtų šaknys prisotinamos skysčiu ir panardinamos į vandenį. Galite pradėti sodinti:
- Padarykite plačią apie 10 cm gylio vagą.
- Užpildykite jį vandeniu.
- Leiskite skysčiui susigerti.
- Eilėje išdėliokite šakniastiebius arba mėtų daigus.
- Uždenkite žeme.
- Kompaktiška.
Jei reikia kelių juostelių, atstumas tarp eilių 50-60 cm.Nedidelį kiekį mėtų galima pasodinti į atskiras duobutes.
Pirmąsias 3 savaites pasėlis reguliariai laistomas, kad dirva neišdžiūtų. Kai pasirodo ūgliai, jie ravėja rankomis ir nulupa viršutinį žemės sluoksnį.
Kaip auginti pipirmėtes
Pasodinus į kultūrai tinkamą vietą ir spėjus įsišaknyti, augalui beveik nereikia priežiūros. Jei dirva derlinga ir iš anksto užpilta organinėmis medžiagomis, kalio-fosforo preparatais mėtos šeriamos tik sezono pabaigoje.
Kitą pavasarį, vegetacijos pradžioje, galite duoti azoto trąšų. Bet jūs negalite būti uolus, ypač jei derlius auginamas virimui ar gydymui. Nitratų perteklius sumažina eterinių aliejų kiekį ir padidina riziką susirgti grybelinėmis ligomis.
Mėta auginama be pastogės, tačiau besniegę žiemą gali užšalti. Šaltuose regionuose pasėlius geriau apsaugoti eglišakėmis ar nukritusiais sveikų vaismedžių lapais.
Laistymo grafikas
Pipirmėtė yra labai reikli dirvožemio ir oro drėgmei. Net ir po trumpalaikio džiovinimo pasėlis greitai praranda lapus. Kita vertus, vanduo neturėtų stovėti po krūmais, kitaip šaknys ir žalumynai pradės pūti.
Vasarą mėtos drėkinamos 2–3 kartus per savaitę, tačiau reikia orientuotis į orą ir savo sąlygas – dirvožemio sudėtį, vietovės apšvietimą.Didelę reikšmę turi lysvės padėtis – aukštesniuose aukščiuose gali tekti laistyti kasdien, žemumose – mažiau.
Ravėti ir purenti dirvą
Dirva po pipirmėte turi būti puri. Bet galima nulupti, kol pasėlis neauga – horizontalūs šakniastiebiai greitai atsigauna po pažeidimų, tačiau jų dar kartą trikdyti nereikia. Todėl sodindami jie tokią didelę reikšmę skiria mechaninei dirvožemio sudėčiai.
Piktžolės yra visur. Jie auga mėtų krūmuose ir reikalauja ravėjimo rankomis. Lengviausia prižiūrėti lysvę, kurioje pasėliai auga dryžuotai. Atstumas tarp eilių purenamas ir visiškai ravėjamas kapliu arba plokščia pjovimo mašina.
Po 3 metų, kai dirva sutankinama, o piktžolių ir mėtų šaknys susipynusios, pasėlis perkeliamas į naują vietą.
Taip atrodo mažas pipirmėčių laukas
Pipirmėčių kenkėjai ir ligos
Nors pipirmėčių sodinimas ir priežiūra atvirame lauke yra lengvas ir neapsunkinantis, kenkėjai ir ligos kelia tikrą problemą. Atrodytų, kad eterinio aliejaus derlius turėtų atbaidyti vabzdžius ir sunaikinti kenksmingas sporas. Deja, tai neveikia su mėtomis.
Pasėlyje daug kenkėjų. Pagrindiniai – amarai, mėtiniai blusų vabalai, žvyneliai, lapgraužiai, erkės, žalieji lapgraužiai, straubliukai, mėtos lapgraužiai, vieliniai kirmėlės, peniukai.
Mėtų lapus sugraužia kenkėjai
Norėdami sunaikinti ir atbaidyti vabzdžius vaistinėms ir kulinarinėms žaliavoms rinkti skirtoje vietoje, turite naudoti liaudies gynimo priemones. Grynai dekoratyviniais tikslais auginamas pasėlis gali būti apdorojamas insekticidais, tačiau po to nereikėtų skinti žiedų ir lapų.
Pipirmėčių ligos – verticiliozė, dėmėtumas, miltligė, rūdys, antracnozė, mikoplazmos (peraugimas).
Mėtų lapai, paveikti miltligės
Profilaktikos tikslais augalų liekanos iš aikštelės pašalinamos pasibaigus sezonui ir dažniau persodinamos.
Kada rinkti ir kaip džiovinti pipirmėtes
Didžiausias maistinių medžiagų ir eterinio aliejaus kiekis pipirmėtėje susikaupia žydėjimo pradžioje. Pramoninėse plantacijose jie tuo pasinaudoja ir derlių nuima du kartus, nupjauna viršutinę dalį, kai tik pradeda atsiskleisti pumpurai.
Šviežius lapelius arbatai galite skinti visą auginimo sezoną. Mėgstantys mentolio kvapą imasi žemesnių. Tie, kurie mėgsta subtilesnį aromatą, renka žiedus ir lapus nuo ūglių viršūnių.
Kada skinti pipirmėtes džiovinimui
Daugumoje Rusijos pipirmėčių džiovinimo laikas tęsiasi nuo birželio iki liepos. Pietuose, jei vasaros pradžioje nupjaunate pasėlių žalumynus ir žiedus, iki rugpjūčio galite tikėtis naujo derliaus.
Mėtų paruošimas medicininiams tikslams ir virimas atliekamas tuo pačiu laikotarpiu. Tačiau arbatai ir padažams nereikia naudoti apatinės dalies - ten yra daug mentolio, kvapas ir skonis bus per stiprus. Priešingai, vaistiniams preparatams ši medžiaga turi didžiausią reikšmę.
Derlius nuimamas pirmoje dienos pusėje karštu, sausu oru. Visas pasėlis nupjaunamas, jei jis bus naudojamas vaistiniams mišiniams ruošti. Kulinariniams poreikiams galite paimti tik viršutinę dalį.
Džiovinti pipirmėtę
Prieš siunčiant džiovinti mėtų nerekomenduojama plauti – tai pablogins žaliavos kokybę. Jei po stipraus lietaus ar netikslaus laistymo jis labai nešvarus, likus 2-3 dienoms iki želdinių nuėmimo, krūmą nuplaukite vandeniu iš žarnos ar laistytuvo.
Nupjautus ūglius galima skinti sveikus, surišti kekėmis arba nuplėšti žiedus ir lapus. Pipirmėčių žaliavos džiovinamos 20-30 °C temperatūroje.Kekės laisvai pakabinamos, o lapai išdėliojami ant švaraus balto popieriaus gerai vėdinamoje patalpoje, atokiau nuo šviesos.
Karštu oru mansarda naudoti nerekomenduojama. Pipirmėčių džiūvimo temperatūra ten bus pastebimai aukštesnė, o žaliava neteks nemažos dalies eterinių aliejų.
Pipirmėtes galima džiovinti kekėmis arba atskirais lapeliais.
Pipirmėčių laikymas
Jei mėtos buvo džiovinamos kekėmis, nereikėtų nuskinti lapų, kad sumažėtų tūris – tai vėl praras maistines medžiagas. Jie turi būti laikomi sveiki, sandariai uždarytose kartoninėse dėžutėse kambario temperatūroje, sausoje vietoje. Lapai imami pagal poreikį ir tokiais kiekiais, kad būtų naudojami vienu metu.
Nuo stiebelių atskirtos pipirmėtės išpilstomos į stiklinius indelius ir sandariai uždaromos dangteliais. Laikyti kambario temperatūroje be šviesos ir drėgmės.
Išvada
Pipirmėtės naudingos virtuvėje ir gydant daugelį ligų. Kultūra lengvai įsišaknija ir nereikalauja ypatingos priežiūros. Net aromatingos žolės kvapas gali nuraminti, numalšinti nuovargį ir pagerinti nuotaiką.
