Turinys
Galvijų pasiutligė – pavojinga liga, kuria gali užsikrėsti ne tik gyvūnas gyvūnui, bet ir žmogus. Užsikrečiama įkandus sergančiam galvijui, kai ant žaizdos patenka seilių arba buvo suėsta pasiutlige sergančio gyvulio mėsa. Kaip rodo praktika, galvijai yra jautriausi pasiutligei, todėl labai svarbu laiku atlikti ligos prevenciją ir diagnozuoti.
Patogenezė
Veterinarijoje pasiutligė apibūdinama kaip infekcinė liga, pažeidžianti gyvūno centrinę nervų sistemą. Užkrėstam asmeniui gali būti stebimi uždegiminiai ir nekroziniai procesai, dėl kurių atsiranda asfiksija arba širdies sustojimas.
Priklausomai nuo infekcijos šaltinio, yra 2 galvijų pasiutligės tipai:
- natūralus – tai laukiniai gyvūnai (vilkai, lapės, pelės);
- miesto – naminiai gyvuliai, galvijai.
Šios infekcinės ligos sukėlėju laikomas kulkos formos Rhabdoviridae šeimai priklausantis Neuroryctes pasiutligės virusas. Šis virusas yra plačiai paplitęs visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą ir kai kurias salų šalis.
Po to, kai virusas patenka į gyvūno kūną, jis prasiskverbia į blužnį, po kurio jis plinta išilgai nervų takų. Pasiutligės virusas yra stabilus išorinėje aplinkoje, todėl net esant žemai temperatūrai gali išlikti gyvybingas kelis mėnesius.
Klinikinis vaizdas
Kaip rodo praktika, galvijų pasiutligė gali pasireikšti smurtine arba ramia forma. Smurto stadija turi šiuos simptomus:
- didelis dirglumas, pasireiškiantis staigiais judesiais, taip pat kitų karvių ir naminių gyvūnų atžvilgiu;
- prakaitavimas;
- gausus seilėtekis;
- Dažnas šlapinimasis.
Ramioje ligos stadijoje gyvūnai nuo kitų individų pradeda skirtis netipišku letargija, dingsta jų apetitas. Užkrėstos karvės netenka pieno, neturi atrajotojų reflekso, sunkiai ryja.
Svarbu atsižvelgti į tai, kad ramioms ir žiaurioms ligos formoms aprašyti simptomai būdingi tik pradinei pasiutligės stadijai. Praėjus 2-3 dienoms po pirmųjų ligos simptomų atsiradimo, gali būti stebimas apatinio žandikaulio paralyžius, tada sugenda galūnės ir įvyksta mirtis.
Be to, tarp pagrindinių pasiutligės simptomų yra padidėjusi reakcija į pašalinius garsus ir ryškią šviesą. Šias reakcijas dažnai lydi traukuliai ir svorio mažėjimas. Kai kurie gyvūnai praranda regėjimą.
Diagnostika
Diagnozė gali būti nustatyta tik atlikus visapusį galvijų tyrimą.Deja, gyvūnų pasiutligė šiuo metu negali būti gydoma, todėl liga beveik visada yra mirtina.
Jei diagnostikos metu buvo nustatyti asmenys, turėję ar galėję turėti kontaktą su užkrėstomis karvėmis, tada jie pirmiausia izoliuojami ir patalpinami į atskirą patalpą, po to reguliariai atliekama veterinarinė apžiūra.
Paprastai dideli viruso titrai gali būti aptikti po mirties, tiriant smegenų žievę ir pailgąsias smegenų dalis. Daug mažesnė koncentracija seilėse.
Nustačius užkrėstus gyvūnus, jie nužudomi, o lavonai sudeginami. Likę galvijai skiepijami.
Prevencija
Veiksmingiausias būdas apsaugoti galvijus nuo pasiutligės – laiku įgyvendintos profilaktinės imunizacijos priemonės. Veterinarai šiems tikslams naudoja vietines ir užsienio vakcinas.
Pasiutligės vakcinos gali būti:
- smegenys – pagaminti iš smegenų audinio, paimto iš pasiutligei imlių gyvūnų;
- embrioninis – įtraukti naminių paukščių embrionus;
- kultūrinis – gamybos procese naudojamas pasiutligės virusas.
Vakcinuoti reikia tik visiškai sveikus galvijus. Negalima skiepyti silpnų, išsekusių, sergančių ir laktacijos metu karvių. Po vakcinacijos būtina 3-4 dienas stebėti karvės elgesį.
Vakcinos nuo galvijų pasiutligės
Gyvūnams vakcinuoti naudojama tokia schema;
- veršeliai nuo pasiutligės pirmą kartą skiepijami 6 mėnesių amžiaus;
- Kita vakcinacija atliekama po 2 metų.
Paskyrus vaistą, vyksta biocheminiai procesai, dėl kurių sumažėja ląstelių jautrumas pasiutligės sukėlėjui. Kaip žinote, visos šiuolaikinės vakcinos yra pagamintos remiantis viruso štamu.
Leidžiama dozė yra 1 ml, vaistas turi būti švirkščiamas į raumenis. Prieš skiepijant galvijus, pirmiausia būtina, kad gyvūnus apžiūrėtų veterinarijos gydytojas ir įvertintų jų bendrą būklę. Rekomenduojama skiepyti tik visiškai sveikus asmenis.
Kiti apsaugos būdai
Be vakcinos naudojimo, verta imtis kitų galvijų apsaugos būdų. Visų pirma, ūkininkas turi užtikrinti švarą. Pirmiausia reikėtų išvalyti patalpas, kuriose laikomi galvijai. Paprastai patalpos yra reguliariai dezinfekuojamos. Be to, neleidžiama karvių kontaktuoti su laukiniais gyvūnais.
Taip pat reikia:
- sudaryti saugias sąlygas, kurios sumažins laukinių gyvūnų atakas iki minimumo;
- naikinti graužikus;
- skubiai paskiepyti šunis, jei jie naudojami ūkiui saugoti;
- skiepyti sveikus asmenis;
- Jei nustatomi užsikrėtę asmenys, nedelsiant juos izoliuokite.
Tik taip galite apsaugoti savo ūkį nuo mirtinos ligos – pasiutligės – atsiradimo.
Veterinarijos taisyklės dėl gyvūnų pasiutligės
Veterinarijos rekomendacijose dėl gyvūnų pasiutligės yra ligų prevencijos taisyklių rinkinys.
Remiantis šiais duomenimis, visi ūkininkai ir naminių gyvūnėlių savininkai turėtų:
- laikytis naminių gyvūnėlių laikymo taisyklių;
- laiku pristatyti gyvūnus veterinarijos inspektoriui apžiūrai ir vakcinacijai;
- vykdyti nuosavybės teise priklausančių galvijų registraciją;
- neįleisti į ūkį nevakcinuotų šunų;
- apsaugoti ūkį nuo laukinių gyvūnų;
- Nedelsdami praneškite veterinarijos gydytojui, jei ūkyje nustatomas infekcinis protrūkis.
Šių sanitarinių taisyklių privalo laikytis visi be išimties.
Išvada
Galvijų pasiutligė yra dažna liga, su kuria susidūrė beveik kiekvienas ūkininkas. Apsaugoti galvijus nuo mirtinos ligos galima tik laiku paskiepius gyvulius. Prieš pradedant vartoti vaistą, rekomenduojama pirmiausia pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju arba patikėti šį klausimą profesionalui.
