Turinys
Galvijų paratuberkuliozė yra viena klastingiausių ir pavojingiausių ligų. Tai ne tik atneša ekonominių nuostolių. Kiti prijaukinti žolėdžiai artiodaktilai taip pat yra jautrūs šiai ligai. Tačiau pagrindinė problema yra ta, kad žmonės taip pat gali užsikrėsti paratuberkulioze.
Kas yra paratuberkuliozė
Kiti pavadinimai: Jono liga ir paratuberkuliozinis enteritas. Šiai lėtinei bakterinei ligai būdingas periodiškas viduriavimas, produktyvus enteritas, laipsniškas išsekimas ir vėlesnė gyvūnų mirtis. Ligos sukėlėjas – Mycobacterium avium porūšis paratuberculosis.
Jautrumas bakterijoms:
- galvijai;
- avys;
- buivolai;
- kupranugariai;
- ožkos;
- elnias;
- Jakai.
Gyvūnų rūšių įvertinimas pagrįstas jautrumo bakterijai lygio sumažėjimu.
Galvijų paratuberkuliozės sukėlėjai mikroskopu
Bakterijos Mycobacterium avium paplitusios beveik visose intensyvios gyvulininkystės šalyse. Mikroorganizmai gerai išsilaiko dirvoje ir mėšle – iki 10-12 mėn. Sustingusiuose vandens telkiniuose ir pašaruose bakterijos išlieka gyvybingos 8-10 mėnesių.
Mycobacterium avium bakterijos taip pat labai atsparios dezinfekavimo priemonėms.Geriausi vaistai dezinfekcijai paratuberkuliozės protrūkio atveju:
- formaldehidas;
- ksilonaftas;
- šviežiai gesintų kalkių;
- krezolis;
- kaustinė soda.
Visi vaistai yra nuodingi žmonėms.
Dauguma gyvūnų arba neserga, arba gyvuliai tampa latentiniais paratuberkuliozės nešiotojais. Mirtingumas nuo Mycobacterium avium infekcijos yra tik 1%. Tačiau šis 1 % apima visą galvijų populiaciją, kuriai pasireiškė akivaizdūs klinikiniai požymiai. Priešingu atveju liga pavojinga, nes mažina gyvūnų produktyvumą.
Panašūs simptomai pastebimi ir žmonėms, tačiau galimybė užsikrėsti galvijų paratuberkulioze vis dar abejojama. Ši problema dar nėra iki galo ištirta. Gali būti, kad panašius simptomus sukelia kita liga.
Asmuo, užsikrėtęs paratuberkulioze paskutinėje ligos stadijoje
Infekcijos šaltiniai ir keliai
Infekcijos šaltinis yra sergantis gyvūnas. Privatūs savininkai turi būti ypač atsargūs, nes bakterija lengvai perduodama iš vienos artiodaktilų rūšies į kitą. Infekcijos šaltinis – sergančio gyvūno išmatos. Galvijų paratuberkuliozė vystosi lėtai, o iš pažiūros sveikas gyvūnas iš tikrųjų jau gali būti infekcijos nešiotojas.
Dažniausiai infekcija pasireiškia pirmaisiais gyvenimo metais. Veršelis bakterijas praryja per motinos pieną arba mėšlo daleles, jei galvijai laikomi antisanitarinėmis sąlygomis. Švara svetimuose tvartuose – ne dėl aukštos kultūros. Tiesiog išdžiovintas mėšlas ant karvės šlaunų yra patogeninių bakterijų dauginimosi terpė. Galima ir intrauterinė infekcija.
Vaizdinga iliustracija, kaip infekcija plinta: sergančio gyvūno išmatos patenka į vandenį ir ant šieno.
Galvijai paratuberkuliozei imliausi pirmaisiais gyvenimo metais.Tačiau ligos požymiai atsiranda tik praėjus 2 ar daugiau metų po užsikrėtimo. Jei karvė paratuberkulioze užsikrečia vyresniame amžiuje, klinikinių požymių ji tikrai nepasireikš tik po 2 metų nuo užsikrėtimo. Tas pats pasakytina ir apie veršelį, kuris gavo nedidelę dozę paratuberkuliozės sukėlėjų.
Provokuojantys veiksniai:
- sumažėjęs imunitetas dėl netinkamo maitinimo;
- helmintai;
- hipotermija;
- perkaitimas.
Visa tai gali būti siejama su netinkamomis kalinimo sąlygomis.
Antroje ligos stadijoje viduriavimas yra skystas, gyvūnas neteko daug svorio
Galvijų paratuberkuliozės simptomai
Pagrindiniai galvijų Mycobacterium avium infekcijos požymiai yra viduriavimas ir išsekimas. Be to, dažniausiai klinikiniai simptomai pasireiškia nuo 2 iki 6 metų amžiaus, nors gyvuliai užsikrečia pirmaisiais gyvenimo metais ar net įsčiose.
Pirmajame etape paratuberkuliozės požymiai yra silpnai išreikšti. Jie gali būti išreikšti svorio kritimu, sumažėjusiu produktyvumu ir nedideliu kailio raukšlėjimu. Karvė tuštinasi dažniau nei įprastai, tačiau mėšlas gana tirštas, be epitelio nuolaužų, kraujo ar gleivių. Periodiškai virškinamojo trakto veikla normalizuojasi.
Praėjus kelioms savaitėms nuo viduriavimo pradžios, galvijams pabrinksta apatinio žandikaulio minkštieji audiniai. Šis simptomas žinomas kaip butelio žandikaulio arba tarpžandikaulio patinimas. Edema atsiranda dėl baltymų pašalinimo iš kraujotakos sutrikus virškinimo traktui.
Minkštųjų audinių patinimas po apatiniu žandikauliu ir ant žandikaulių su galvijų paratuberkulioze
Toliau ligai progresuojant, karvės vis plonėja. Mirtis įvyksta dėl dehidratacijos ir sunkios kacheksijos.
Dehidratacijos simptomai
Dehidratacija yra vandens praradimas iš minkštųjų kūno audinių dėl medžiagų apykaitos sutrikimų. Sergant paratuberkuliu, dehidratacija atsiranda dėl viduriavimo. Jei minkštieji audiniai netenka daugiau nei 25% vandens, gyvūnas miršta.
Dehidrataciją lydi:
- troškulys;
- priespauda;
- sumažėjęs šlapimo kiekis;
- traukuliai;
- bandant su žiupsneliu, odos raukšlė ilgai neišsitiesia;
- kailis sausas, išsišiepęs;
- Nasolabialinis spenelis yra sausas.
Dehidratacija sergant galvijų paratuberkuliu pasireiškia jau paskutinėje ligos stadijoje.
Kacheksija
Išoriškai tai nesiskiria nuo dehidratacijos, tačiau su kacheksija gyvūnas nepraranda vandens. Dėl šio reiškinio galvijai praranda svorį. Pastebima raumenų atrofija ir silpnumas. Tačiau suspaudimo testas nerodo dehidratacijos. Tačiau su paratuberkulioze kacheksija ir dehidratacija yra derinami.
Galvijų, sergančių paratuberkulioze, atsiradimas antrajame ligos vystymosi etape
Ligos diagnozė
Paratuberkuliozės simptomai sutampa su kitų ligų simptomais ir net neužkrečiamu viduriavimu, kurį sukelia netinkama mityba. Paratuberkuliozė turi būti atskirta nuo:
- strongiloidozė;
- kokcidiozė;
- tuberkuliozė;
- mitybinis viduriavimas.
Diagnozė nustatoma atsižvelgiant į epidemiologinius regiono duomenis.
Diagnozė atliekama naudojant 2 metodus:
- serologinis;
- alergiškas.
Serologinio tyrimo metu iš įtartinų asmenų kraujo ruošiamas serumas, po kurio atliekama analizė naudojant RSK. Sergančių gyvūnų aptikimo procentas yra 85%.
Alerginiu metodu galima atlikti du tyrimus: altuberkuliną paukščiams ir paratuberkuliną. Pirmuoju atveju teigiama reakcija pasireiškia 80 proc. sergančiųjų, antruoju – 94 proc.
Alergijos diagnostika atliekama naudojant intraderminį testą.Reakcija tikrinama po pirmojo vartojimo po 48 valandų. Jei reakcija teigiama, injekcijos vietoje atsiranda patinimas be griežtų ribų ir konfigūracijos, maždaug 4x11 cm ar daugiau. Vietinė temperatūra naviko vietoje yra padidėjusi. Išbrinkimas yra tešlinis kraštuose ir kietas centre. Injekcijos vieta yra skausminga.
Jei įtartini asmenys duoda abejotiną reakciją, mėginys kartojamas. Rezultatas tikrinamas praėjus vienai dienai po injekcijos.
Į laboratoriją siunčiami ne tik paskerstų ir nugaišusių gyvūnų limfmazgiai ir žarnyno dalys. Taip pat ten bakteriologiniam tyrimui siunčiamos išmatos su gleivių atraižomis ir gleivių gumuliukais.
Galvijų paratuberkuliozės gydymas
Gydymo nėra. Netgi vakcinos poveikis išlieka abejotinas. Visi gyvūnai, kuriems diagnozuota paratuberkuliozė, paskerdžiami. Šie reikalavimai taikomi net iš sergančių karvių gimusiems veršeliams.
Prevencija
Kadangi sveiki galvijai paratuberkulioze užsikrečia nuo sergančių gyvulių, imamasi priemonių, kad būtų išvengta nereikalingo kontakto ir padidėtų individualus galvijų organizmo atsparumas paratuberkuliozės sukėlėjui.
Laikomasi gyvūnų higienos: skirtingų rūšių gyvūnai, imlūs ligoms, laikomi atskiruose pastatuose. Atstumas tarp ūkių turi būti ne mažesnis kaip 100 m. Neleidžiama kartu ganytis galvijų ir smulkių galvijų.
Reguliariai atliekami paratuberkuliozės tyrimai. Galvijai, kuriems nustatyta teigiama alerginė reakcija pagal RSC tyrimą, siunčiami skersti. Ten taip pat identifikuojami du kartus į tuberkuliną reagavę jaunesni nei 10–18 mėnesių veršeliai.
Žmonėms pagrindinė profilaktikos priemonė – gerti tik pasterizuotą pieną. Ūkio darbuotojai privalo laikyti savo drabužius švarius ir laiku juos dezinfekuoti.
Taip pat atlieka sistemingą tvarto dezinfekciją (sienų balinimą) bei inventoriaus ir įrangos apdorojimą dezinfekuojančiais tirpalais.
Išvada
Kadangi galvijų ir kitų artiodaktilų paratuberkuliozė yra nepagydoma, sergančių gyvūnų nereikėtų slėpti nuo veterinarijos tarnybų. Vienas sergantis gyvūnas gali užkrėsti visus kitus tos vietovės gyvulius. Epizootijos protrūkio atveju veterinarijos tarnybos sunaikins visus imlius gyvūnus regione. Tai kainuos daugiau nei vieno sergančio žmogaus paskerdimas.
